Kairiūkštis 1912–1913 m. Maskvoje mokėsi Konstantino Juono tapybos studijoje. 1913–1916 m. Maskvos universitete studijavo teisę. 1920–1922 m. mokėsi Aukštosiose meno ir technikos dirbtuvėse (VCHUTEMAS), trumpai studijavo pas tapytoją Pavlą Kuznecovą.
Tikėtina, kad turėjo ryšių su garsiais to meto avangardistais Gustavu Kluciu, Kazimiru Malevičiumi ir kitais. 1922 m. grįžo į Vilnių. 1923 m. Corso kino teatre kartu su lenkų avangardistu Władysławu Strzemińskiu surengė naujojo meno parodą (Wystawa Nowej Sztuki), kurioje eksponavo kubizmo, suprematizmo, konstruktyvizmo krypčių kūrinius. 1924 m. Kairiūkštis tapo lenkų avangardistų grupės Blok nariu. Bendravo su garsiu lenkų modernistu Zbigniewu Pronaszko, kuris dėstė Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete.
Nepaisant garbingos vietos dailės istorijoje, Kairiūkštis, kad ir kaip keista, vis dar yra tarsi šiek tiek „svetimas“, ne toks „savas“, kaip dešimtmečiu vėliau (1932 m.) savo manifestą paskelbę avangardinio sąjūdžio Ars nariai. Iš dalies taip yra todėl, kad Kairiūkštis, tarnavęs Raudonojoje armijoje, bent iš pradžių laikėsi bolševikinių pažiūrų, o kaip menininkas buvo „kosmopolitas“. Antra, jo kūrybinė ir pedagoginė veikla siejasi su XX a. 3-iojo dešimtmečio Vilniumi, kuris nebuvo nei Lietuvos sostinė, nei lietuviškas miestas. Taigi Kairiūkščio biografija, galima sakyti, pavyzdingai prasilenkia su „tautinėmis“ klišėmis.
Antra, Kairiūkščio estetinės pažiūros, jo dailės samprata buvo „formalistinė“, grindžiama labiau urbanistinės, iš dalies futuristinės kultūros įtaka, o tikruoju nacionaliniu avangardu laikytas Kauno Ars ‒ grynai mitoagrarinės, ne į ateitį, o į praeitį nukreiptos pasaulėžiūros vaisius. Kairiūkščio ir jo mokinių parodą Kaune kaip nelietuvišką ir netautišką kritikavo tiek tarpukario klerikalas Adomas Jakštas (beje, itin kritiškai nusistatęs ir prieš Ars estetinę programą), tiek Jakšto pažiūroms svetimas Justinas Vienožinskis, laikomas arsininkų įkvėpėju. Suprantama, jie abu Kairiūkštį ir Vilniaus avangardistus kritikavo iš skirtingų pozicijų.
Vis dėlto mūsų dailės istorijai svarbesnis tapo Ars kaip „labiau nacionalinis“. Kita vertus, romantizuota mitoagrarinė estetinė pasaulėžiūra nesunkiai pasidavė sovietinei adaptacijai. O kairiūkštiškas (sovietų požiūriu, kietakaktiškas) „formalistinis“ mąstymas atsilaikė prieš bandymus jį palenkti ar sulenkti.
Paradoksalu ir tai, kad net revoliucinių idėjų persmelktos Kairiūkščio estetinės pažiūros, „bolševikinė“ praeitis nepadėjo jam padaryti karjeros. Stalino režimas nušlavė nuo žemės paviršiaus arba sužlugdė visus revoliuciniam avangardui atstovavusius „kietakakčius“ menininkus. Net latvis Gustavas Klucis, aklai ir nuoširdžiai tikėjęs Stalino saule, ją šlovinęs revoliucinės estetikos formomis, galop buvo suimtas ir sušaudytas kaip ir daugelis kitų. Pokario režimui, kurio gniaužtuose atsidūrė ir Lietuva su gležnučiu savo avangardu, reikėjo ne „naujų idėjų ir eksperimentų“, o religinio fanatizmo ir iliustratyvaus sovietų sistemos garbinimo.
Nesugebantis prisitaikyti, Kairiūkštis greitai atsidūrė sociokultūrinėse paraštėse. Panašus likimas ištiko ir „kietakaktį“ jo mokinį Vladą Drėmą (o ir daugelį intelektualų, tarpukariu įkvėptų modernizmo). Jie visi sovietmečiu atsidūrė beveik užribyje, buvo daugiau ar mažiau sugniuždyti socialiai, nustumti, viešai ar tyliai už akių pasmerkti, tačiau dažnu atveju nepalaužti nei moraliai, nei intelektualiai. Antai neprisitaikiusiam prie „socialistinio peizažo“ Vladui Drėmai kaip menininkui neliko jokių oficialių karjeros galimybių, teko pasukti į „knaisiojimąsi istorijoje“. Tačiau tas „atsarginis variantas“ paradoksaliai sukūrė vieną reikšmingiausių mūsų dailės istorijos reiškinių ‒ Drėma tapo iškiliu dailės istoriku.
Kalbėdamas apie Ars estetinės programos (sovietmečiu kiek suprimityvintos) tinkamumą sovietų kultūros modeliui, šiek tiek meluoju. Antai tikras arsininkas Antanas Gudaitis, tiesa, socialistinio peizažo pusėn „palenktas“ per kruopelytę labiau negu Kairiūkštis, vis dėlto irgi buvo „ašaka“ sovietų sistemos „gerklėje“. Be to, kaip ir Kairiūkštis ar Drėma, neprarado nei žmogiškojo orumo, nei padorumo.
Vadinasi, tam tikros nuoširdžios avangardistinės tarpukario nuostatos turėjo ryšį ir su moraliniais imperatyvais, o visiškai išduoti savo estetines pažiūras sovietmečiu būtų reiškę tiesiog išduoti save. Tai patvirtina ir faktas, kad Kairiūkštis vertino ir rašė apie M. K. Čiurlionį, kurį sovietai bandė nuvainikuoti, o Drėma ir Gudaitis, tada, kai prasidėjo aršus ideologinis puolimas, viešai įrodinėjo Čiurlionio svarbą ir talentą. Tokia drąsa abiem smarkiai atsirūgo. Panašu, tam tikri avangardinio mąstymo, susieto su moraline laikysena, elementai būdingi tiek kairiūkštiškam kosmopolitiniam „formalizmui“, tiek Ars tautinei romantikai, iš pažiūros skirtingoms estetinėms programoms.
Ko gero, jų bendrystę liudija ir dar vienas paradoksalus dalykas – nė vienas iš jų, nei Kairiūkštis, nei Drėma, nei Gudaitis, iki šiol neturi savo muziejaus. Gyvename stebuklų šalyje! Žinoma, muziejams trūksta lėšų, tačiau miesto centre staiga atidaromas didžiulis muziejus, skirtas vienam dailininkui populistui, kuris, aišku, svarbus mūsų dailės istorijai, tačiau, atleiskite, tikrai yra ne tokio masto asmenybė, kad reikėtų šitokios „pompos“.
Vadinasi, kai tam tikroms biurokratinėms jėgoms paranku, gali atsirasti net muziejus! Arba štai šienaujami „blogi“ skulptūriniai balvonai, bet kaip grybai po lietaus dygsta vis nauji ir nauji, deja, irgi balvonai, nežinia, ką reiškiantys, nežinia, kokios neosovietinės konjunktūros skoniui atstovaujantys...
Šiame populistiniame naratyve niekaip neatsiranda vietos kertinėms, esminėms mūsų kultūros asmenybėms. Pernelyg komplikuotos jų biografijos, per daug „kietakaktiškumo“, viskas perdėtai rimta ir sudėtinga, galų gale per daug principų ir per mažai „optimizmo, pozityvumo“...
Tą turėtų įsikalti į galvą kiekvienas (ateities) menininkas ar menininkė ‒ kuo labiau pataikausi kokiai nors ideologinei konjunktūrai ar komercinei struktūrai, tuo daugiau šansų, kad ateityje tau bus pastatytas muziejus arba bent jau pritaikytas koks nors esantis. Su principais, tiesmukumu ir „kietakaktiškumu“ toli nenukeliausi. Būsi amžinas lūzeris!
Nesakau, kad mūsų kultūrai nereikia populistinio, pramoginio naratyvo, tačiau jeigu šalia jo neatsiras rimtesnių, komplikuotesnių istorinių, kultūrinių pasakojimų, greitai virsime tokia pačia populistine kultūra (slepiama po „rimtosios kultūros“ kauke), iš kokios neseniai išsivadavome. Deja, dabartinės „oficialiosios kultūros“ požymiai, viešosios erdvės „rekultūrinimas“ arba „pergrimavimas“ ir „perpudravimas“ rodo, kad kaip tik ten sparčiai ir grįžtame.
Tačiau net ir kuklus paprastas tekstukas kokiame nors laikraštyje ar žurnale gali būti laikomas kad ir labai kukliu, mažu, laikinu, bet vis dėlto „muziejumi“. Taigi, naudodamasis proga ir „steigiu“ šiuo tekstuku mažytį laikiną (virtualų, kaip dabar madinga sakyti) muziejų Vytautui Kairiūkščiui, Vladui Drėmai, Antanui Samuoliui, Antanui Gudaičiui...
Be to, kad „laikinas muziejus“ tekste nebūtų tik sausas ir formalus, kad jame atsirastų bent lašas autentiškumo, kalbinu Vlado Drėmos dukrą, restauratorę Gražiną Drėmaitę.
Kęstutis Šapoka: Kiek žinau, Vladas Drėma buvo ne tik Vytauto Kairiūkščio mokinys, draugiškus santykius jiedu palaikė ir vėliau, net sovietmečiu, kai draugystė su tokiais „tarpukario avangardistais“ buvo nepageidaujama...
Gražina Drėmaitė: Taip, jie gana dažnai bendraudavo ir sovietmečiu. Kairiūkščio studija buvo dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje, jis užsukdavo ir pas mus į Literatų gatvę. Tais gūdžiais laikais dvasinis gyvenimas buvo suvaržytas, atvirai pasikalbėti galėdavai ne su bet kuo. Jie, bendraminčiai, susitikdavo, kad pabendrautų, aptartų tiek meno, tiek gyvenimo situaciją.
- O Jūs ar buvote sutikusi Kairiūkštį asmeniškai?
- Tuo metu, kai baigusi mokslus Maskvoje, tapau diplomuota restauratore, Kairiūkštis kreipėsi į mane pagalbos. Tvarkė savo darbus, tarp kurių buvo pastelių. Jos atliktos ant tokio traškaus permatomo pergamentinio popieriaus. Paprašė, kad padėčiau jas paspartuoti ir įrėminti. Atvykau į jo namus tų pastelių paimti. Jis norėjo, kad kiekvieną pastelę dėčiau ant spalvoto fono ‒ pilko, gelsvo, žalsvo. Kai po permatomu pergamentu padedi spalvotą popierių, atsiranda savitas koloritas. Kairiūkštis turėjo ypač subtilų kolorito pojūtį… Paspartavau, įrėminau ne mažiau kaip dvidešimt jo darbų. Tais laikais rėminimo paslaugų niekas neteikė. Pasteles nusinešiau į P. Gudyno restauravimo centrą, kur tuomet dirbau, ten jas ir tvarkiau.
- Maždaug kuriais metais tai buvo?
- Apytikriai 1959–1960-aisiais. Kairiūkštis kaip asmenybė buvo labai pagarbus, orus, rimtas, nusiteikęs filosofiškai. Jo sesuo mokslininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė irgi dažnai lankydavosi mūsų namuose. Buvo keistoka ponia, labai ori, nepaprastai tvarkinga, net pedantiška, pamenu, mano mamai sakydavo, kad salotų lapus reikia plauti su muilu. Po Kairiūkščio mirties tėvas labai stengėsi, kad dailininko darbai būtų išsaugoti ir patektų į Dailės muziejų, kuriame tuo metu dirbo. Esu girdėjusi, kad Kairiūkščio butą nuomojosi viena menotyrininkė, kuri jo kūrinius tvarkė, kaip norėjo. Bet didžioji dauguma vis dėlto atsidūrė muziejuje.
- Kairiūkščio estetinės pažiūros, kiek žinau, darė stiprią įtaką ir Jūsų tėvo estetinei pasaulėžiūrai?
- Taip, ta įtaka buvo tokia stipri, kad net sovietmečiu, kai iš dailininkų buvo reikalaujama laikytis socialistinio realizmo, tėvas, nutapęs vienintelį socrealistinį paveikslą ‒ Bernardinų sodo ąžuolą, pasakė: „Viskas, man užtenka!“ Ir atsidėjo archyvams, dailės istorijos tyrinėjimams. Iš tikrųjų visi tie dailininkai, kurie mokėsi pas Kairiūkštį, turėjo savotišką kairiūkštišką braižą. Net vėliau, kai tapo jau profesionaliais dailininkais. Man labai gražus tėvo darbas, nutapytas 1928 ar 1929 metais, pavadintas „Vilnius 2000-aisiais“. Be to, Kairiūkščio įtaką Drėmai rodo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos vertinimas. Už straipsnį, kad Čiurlionis yra genijus, tėvą išmetė iš LSSR dailininkų sąjungos. Paskui iškrapštė ir iš Dailės instituto kaip netinkamų pažiūrų dėstytoją. Esu atidavusi tėvo kūrinius Dailės muziejui, tarp jų esama ir karikatūrų, kaip jie eina į paskaitas pas Kairiūkštį.
Kairiūkštis buvo stipri, principinga asmenybė, tokios sanklodos žmonių sovietinis režimas vis tiek nepalaužė. Buvo labai gražus vyras, su ūsiukais, tiesus, elegantiškas, sakyčiau, tikras meno aristokratas.
- Galbūt Jūsų tėvas ką nors pasakojo apie tarpukario laikus, mokslus pas Kairiūkštį?
- Atsiminimais nesidalydavo, nes šeimose, kurios daugiau ar mažiau priešinosi sovietinei santvarkai, su vaikais apie tai nebuvo kalbama. Mes juk lankėme sovietines mokyklas ir galėjome išsikalbėti, prasitarti. Todėl daug ko apie savo tėvus nežinojom. Tačiau visą tą kontekstą ir pažiūras buvo galima nujausti. Pavyzdžiui, pagal tai, kad tėvą iš visur atleisdavo.
Bendresnis vaizdas susidarydavo iš įvairių nuotrupų, kad ir bendravimo su Petru Sergijevičiumi, Bronium Uogintu, poete Ona Miciūte, Albinu Žukausku, Mokslo ir gyvenimo redaktoriumi Jonu Karosu. Buvo toks bendraminčių – senosios kartos dailininkų, poetų, intelektualų, nepritapusių prie sistemos, būrelis. Kai kurie turėjo netgi „dvi puses“ ‒ apsauginį fasadą ir tikrąją pusę. Tačiau Kairiūkščio tarp jų nemačiau. Tai buvo visai kitokia asmenybė.
Tėvas kiekvienais metais eidavo į Bernardinų kapines uždegti žvakutės ant Kairiūkščio kapo. Laikė jį savo Mokytoju. Po tėvo mirties tai kasmet darau aš.
