F.Zmorrod Lietuvoje vieši jau antrą kartą. Šį kart jis atvyko į Vilniaus šiuolaikinio cirko savaitgalį, kur, kartu su kolege, pristatys pirmąjį palestiniečių sukurtą profesionalaus šiuolaikinio cirko spektaklį „B-Orders“.
Netikėta, tačiau šiame konfliktiniame regione, kurį pažįstame daugiausia iš karinių ar politinių temų, cirkas tapo labai populiarus. Fadi nuomone, jo ir brolio įkurta šiuolaikinio cirko mokykla klęsti, nes cirkas yra patraukli saviraiško forma, bei viena iš nedaugelio erdvių, kurioje, būdamas okupacijos apsupty, gali jausti laisvai ir saugiai.
„Cirkas tai rizika, fizinė ištvermė, pasitikėjimas savimi. Tuo jis žavi daugelį Palestinos jaunuolių, kurie jį renkasi kaip atsvarą gatvės gyvenimui, riaušėms su Izraelio kariais“ – apie cirką, kaip terapiją, kalba mėlynakis, sportiško sudėjimo palestiniečių cirko artistas.
Su Fadi vaikštome po ką tik lietaus nuplautą Vilniaus senamiestį ir kalbame apie jo neįtikėtiną istoriją, kūrybą ir gyvenimą Palestinoje, bei žinoma cirką.
– Jūsų kelias į cirką buvo nestandartinis – ten patekote po IT studijų JAV. Papasakokite, kaip įvyko toks netikėtas gyvenimo posūkis?
– Taip, į cirką aš atėjau būdamas 26-erių. Profesionaliame cirke, tai yra labai vėlai.
O istorija buvo tokia: kadaise mano brolis dirbo Jeruzalės cirke, kur vadovavo palestiniečių vaikų trupei. Tačiau kai Izraelis atsitvėrė siena, jam, kaip ir jo mokiniams, nebebuvo galimybių tęsti veiklą ten.
Vieną vakarą jis prisėdo šalia ir tarė – „Fadi, turime problemą“. Jis mane supažindino su šia profesija ir mes kartu nutarėme įkurti šiuolaikinio cirko mokyklą.
Pradžia buvo juokinga, nors ir kupina streso – bandydavome atkartoti užsienio trupių numerius, kuriuos matydavome tik iš lankstinukų. Mėgdžiodavome youtube vaizdelius. Buvo daug kritimo, kėlimosi, kritimo (juokiasi).
Tačiau tai nebuvo toks paprastas posūkis. Į cirką patekau labiau dėl vidinės krizės.
Prieš išskrendant į Jungtines Amerikos Valstijas, visą pasaulį suvokiau taip, kaip savo šalį – maniau, kad visur pilna patikros postų, sienų, kareivių gatvėse, prieš kuriuos reikia pasikelti marškinius ir parodyti, jog tu neturi ginklo ar sprogmenų, viską lydi nuolatinė nežinomybė. Tai buvo ir yra Palestinos kasdienybė.
Amerikoje susidūriau su iki tol nepažintu pasauliu, apie kurį net neįsivaizdavau. Studijos ten buvo tėvų sąlyga, tačiau kaip bebūtų, pirmą kartą gyvenime turėjau galimybę į Palestiną pažvelgti iš šalies.
Grįžus čia, labai trūko tų JAV patirtų laisvių, saviraiškos galimybių. O tada, visai netikėtai, pasitaikė cirkas.
Keturis metus aš tęsiau savamokslį artisto kelią, taip pat mokiau vaikus bei būsimus mokytojus.
Todėl tik būdamas 29 erių metų, nusprendžiau išvykti tobulintis į Italiją. Kodėl to negalėjau padaryti iki tol? Nes cirke buvau vienintelis mokytojas. Tai būtų reiškę, jog įstaigą tiesiog reikėtų uždaryti.
– Daugeliui lietuvių pažįstamas tik tradicinis cirkas su akrobatais, klounais ir dresuotais gyvūnais. Kaip Palestina priemė jūsų įkurtą šiuolaikinį cirką?
– Cirkas Palestinoje tapo labai populiarus. Mes keliaujame po visą Vakarų krantą, rengiame įvairius šou. Aplankome ir apleistas, pamirštas vietas, ten kur žmonės neturi televizijos, interneto. Ten jie yra susipažinę tik su tradiciniu cirku, todėl kai aš pasakau, kad atvežėme cirką, jie klausia – „o kur jūsų gyvūnai, kur liūtai? Kodėl nėra klounų?“.
Dauguma taip ir nepripažįsta, kad tai gali būti cirkas, vadina tai teatru ar šokiu. Žmonėms tai nauja, tačiau jie su malonumu jį stebi ir vertina.
Mūsų mokykla sulaukia daug norinčių tapti šio meno specialistais.
– Kaip galėtumėt apibūdinti Palestinos cirką?
– Jis paremtas Vakarietiško cirko modeliu. Sulaukiame daug mokytojų užsieniečių, kurie atvyksta vesti pamokas. Kaip bebūtų, cirko šerdis ir jausmas yra palestinietiškas. Tačiau visiškai originaliu jo vadinti negaliu, nes turbūt pasaulyje nėra visiškai autentiško, atspindinčio išskirtinai regiono tradiciją cirko.
Mūsų cirkas yra artimai susijęs su gyvenimu Palestinoje, susijęs su žmonėmis, jų gyvenimo būdų ir rūpesčiais. Todėl šiuo požiūriu, drįsčiau teigti, kad mes į Europą atvežame naują, socialines temas nagrinėjantį cirką.
Kalbant iš techninės pusės, mes cirką „nuleidome“ ant žemės. Taip, kartais „skraidome“, tačiau daugiau veikiame ant žemės.
– Daug kalbate apie socialinį cirką. Kuo jis svarbus?
– Aš pradėjau praktikuoti socialinį cirką važiuodamas į pabėgėlių stovyklas, kaimus, dirbdamas su jaunimu esančiu socialiniuose paribiuose, priskiriamu rizikos grupėms.
Pats esu pabėgėlis, tačiau gyvenu mieste. Todėl šios teritorijos, šie paribiai man yra artimi, tačiau ne iki galo pažįstami.
Ši praktika man labiau padėjo pažinti savo kraštą, išeiti iš savo teritorijos ribų.
Cirkas yra puikus įrankis pradėti pažintį su žmonėmis, užmegsti kontaktą bei pakviesti į šią naują saviraiškos erdvę.
Socialinis cirkas svarbus tuom, jog Palestinoje žmonės neturi daug vietos reikštis: mūsų visuomenė reikalauja laikytis tradicijų. Gyvenimas čia ne vien dėl okupacijos labai suvaržytas – nesvarbu kokia tavo religija, lytis – mes visi turime daugybę apribojimų, nerašytų taisyklių kaip reikia elgtis, gyventi.
Taip pat mes neturime parkų, neturime sporto klubų (nebent esi iš labai turtingos šeimos). Todėl dauguma vaikų laiką leidžia gatvėje, kur nuolat vyksta akistatos su kariais. Prasideda akmenų mėtymai į juos yra pasipriešinimo išraiška ir energijos išliejimas.
Nuo Izraelio – Palestinos konflikto pradžios 1967 m. iki dabar, visuomenės pasitikėjimas savimi labai smuktelėjo. Tu nesi užtikrintas kas yra su tavimi, o kas prieš tave. Tuo niekada nesi garantuotas.
Kitas dalykas – koncentracija. Tai labai svarbu. Palestiniečių šeimos yra labai didelės ir dažnai neturtingos, todėl vaikai yra priversti dalintis labai mažomis erdvėmis. Čia daug triukšmo, dažnai girdimi šūviai ar sprogimai. Mes esame labai išblaškyto dėmesio tauta, kuriai sunku koncentruotis į kokį vieną veiksmą. Tai labai chaotiška vieta.
Taigi, cirkas yra alternatyva. Ten tu esi saugus, tu esi išgirstas, turi laisvę išreikšti save nepaisant tavo praeities, religijos, rasės, seksualinių ar politinių pažiūrų.
Visi yra priimami į cirką. Socialiniame cirke mes priemame visus ir daug dirbame su tarpusavio pasitikėjimu. Cirkas yra ta vieta, kur jie gali tiesiog būti savimi, be jokių primestų limitų, iškrauti tą savo energiją, bei susikoncentruoti. Juk gatvė neduoda tau daug teigiamų dalykų.
Visa tai aš supratau pradėjęs eiti į cirką. Aš pažinau save ir savo šalį. Dalinai į Ameriką bėgau ir dėl to, kad neturėjau saviraiškos laisvės čia. Nuolatos jaučiau suvaržymus, limitus, išsiblaškymą, tabu.
Džiaugiuosi, jog dabar vaikai turi vietą, kur jie gali būti savimi, daryti klaidas, rėkti be jokių sudrausminimų.
– Jūsų spektaklis vadinasi „B-Orders“, apie kokias sienas bei įsakymus kalbate?
– Mes kalbame apie savo gyvenimą, apie savo visuomenę. Prieš pradėdami šį projektą, mes daug keliavome po Vakarų krantą, kalbėjome su įvairaus amžiaus, įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, norėdami išklausyti ir papasakoti apie jų problemas bei džiaugsmus.
Kalbame apie mūsų vidines sienas, kurias mums stato tradicinė visuomenė, bei, žinoma, apie mūsų valstybę juosiančią betoninę sieną.
„B-Orders“ taip pat galima perskaityti ir kaip „įsakymai“, tačiau apie juos jau pasakojau.
– Vis tik jūs gyvenate Palestinoje. Kodėl nepasilikote užsienyje, kur gyvenimas daug lengvesnis?
– Jaučiuosi gerai, gyvendamas Tėvynėje. Privilegija yra būti laisvam. Tačiau mane slegia, nes daugybė vaikų, su kuriais aš dirbu, neturi galimybės išvažiuoti ir turbūt daugelis jų niekada nepamatys to kitokio pasaulio. Jie ten yra tiesiog užrakinti.
Aš savo profesiją suvokiu kaip misiją – keliauti, mokintis ir sugrįžus dalintis patirtimi, vardan permainų.
– Ką reiškia būti menininku Palestinoje?
– Menininko kelias visame pasaulyje nėra lengvas. O Palestinoje jis reiškia susidorojimą su dar daugiau iššūkių, limitų įveikimą, nuolatinę neužtikrintumo būseną.
Kuomet tu esi kilęs iš visuomenės, kuri nepriima kritikos, vengia diskusijų, yra ypač sunku. „Tu manai, kad pasimokei Italijoje du metus ir gali mus čia keisti? Ar pamiršai iš kur esi kilęs?“ – tai aš girdžiu dažnai.
Būdamas menininkas, tu negali liesti socialinių temų. Nebent tai būtų susiję su okupacija.
Mano kolegė, su kuria atvykome į Vilniaus cirko festivalį, negali pasirodyti ant scenos, nes yra moteris. Jau nekalbu apie tai, jog savo išraiška, kūnu kalbėti apie socialines temas. Moteris ant scenos Palestinoje yra tabu. Kritika visuomenei – negalima.
Tačiau jei tu esi mergina ir kritikuoji okupaciją – viskas gerai.
Grįžtant prie klausimo, egzistuoja daugybė buitinių dalykų – tu juk turi keliauti, dalyvauti festivaliuose, važiuoti į mokymus, tobulėti ir semtis patirties.
Tai tarsi loterija. Ilgą laiką aš negalėjau praleisti daugiau kaip trejų mėnesių išvykęs, o turėjau daugybė pasirodymų festivaliuose. Tai nėra lengva. Kartais tu stovi su bilietu į Braziliją ir nežinai ar tave išleis Izraelio pareigūnai, ar ne.
Vykimas iš taško A į tašką B yra labai sudėtingas. Tai yra nuolaitinė nežinia, dėl to taip dažnai skamba posakis „Inshallah“ („kaip Dievas duos“ – liet).
Kuomet pirmą kartą pervažiavau Prancūzijos ir Belgijos pasienį, buvau labai nustebęs, nes nereikėjo sustoti. Kodėl savo šalyje, norėdamas nueiti pas savo pusbrolį, kuris gyvena už penkių kilometrų, turiu tam skirti penkias valandas, stovėti patikros postuose, išsirenginėti prieš karius?
– Ar pritariate, jog menininkai, kilę iš sudėtingesnės, problematinės ar izoliuotos aplinkos yra stipresni, autentiškesni?
– Būdamas tokioje aplinkoje tu labai kryptingai sieki tikslo. Tavo kelyje yra daugybė sunkumų, ribų ir sienų, todėl tu privalai būt labai motyvuotas, atrasti jėgų, tampi užgrūdintas.
Turime sukaupę labai daug energijos. Ją kai kas išlieja kūryboje, ar užsiimdami fizine veikla – gali tapyti, rašyti, žaisti futbolą...o gali mėtyti akmenis į Izraelio karius.
Cirkas tai vienas iš būdų nukreipti tą energiją.
Žmonės atvykę iš problematiškų aplinkų, paprastai būna sukaupę didelį kūrybinį potencialą, yra labai motyvuoti, todėl pritariu šiai jūsų tezei.
– Esate kilęs iš sudėtingo okupuoto regiono. Ar naudojatės meno kalba, norėdami papasakoti kas dedasi jūsų šalyje?
– Aš pasakoju tai, kas supa mane, su kuo aš susiduriu kasdien. Kalbu apie tai savo kūnu, o ne balsu.
Tarkime, jei aš kalbu apie okupaciją, ar kokią situaciją patikros poste ir išreiškiu tai fiziškai, Europos publika tai supras. Dažnai mes sulaukiame komentarų iš žiūrovų – „o, mes nežinojome, kad viskas taip vyksta patikros postuose“. Europos publika puikiai moka „skaityti“ mus.
Tačiau jei aš tą patį parodyčiau Palestinoje, jie po spektaklio prietų ir sakytų – „taip, bet kodėl tu neparodei to ir to, viskas gi daug žiauriau yra“ ar pan. Sulaukiu kaltinimų, kad apie tai kalbu per švelniai.
Mes visi žinome kokia sunki ir skaudi yra okupacija. Aš nesistengiu to realistiškai atkartoti scenoje, aš kviečiu publiką diskusijai, pateikiu alternatyvų, perduodu emociją, galbūt net žvelgiu į okupaciją su sarkazmu.
Džiaugiuosi, kad mūsų pasirodymai edukuoja. Mes kalbame apie bendražmogiškus dalykus. Tai ne tik Palestina. Kiekvienas mūsų žiūrovas atras sau artimų temų.
