Viešą Ludavičiaus kūrinių gyvenimą aptarsiu kiek vėliau, nes atsirado proga apžvelgti beveik dvidešimt jo kūrybos metų – VDA galerija „Argentum“ šiemet surengė personalinę dailininko parodą „Erdvė“. Nedidelė, bet labai iškalbinga kolekcija suteikė galimybę pamatyti išsibarsčiusius, tik retkarčiais grupinėse parodose, galerijų vitrinose pasirodydavusius darbus. Kai kurie aksesuarai puošia rafinuotų, formos estetikai ypač išrankių žmonių kostiumus, kiti atkeliavę tiesiai iš dirbtuvės.
Ludavičiui itin svarbus pats kūrybos procesas, minties, kūrinio programos ar filosofinės šerdies paieška, kai minkydamas metalą bando meditatyviai prisijaukinti medžiagą ir formą. Tai tarsi ištikimybės romantizmo epochos menininkų idealams patvirtinimas, kai kūryba laikoma viso gyvenimo prasme, teikiančia didžiausią džiaugsmą, katarsį. Minties grožis, pagautas ir „užrakintas“ kaltinio metalo spąstuose, ilgas darbo procesas, viliantis materializuoti net efemeriškiausias idėjas, poetines „pajautas“, – pagrindinis kūrybinis Eimanto stimulas. „Erdvėje“ eksponuotos kaltinės segės, pavadintos kosminiais, kosmogoniniais ar mitologiniais vardais, gintaras su metalo inkliuzais, gintare išgraviruoti trimačiai, tūriniai archajinių bažnyčių planai-maketai ir dideli skulptūriniai objektai tarsi mįslės, kurias dailininkas, klajodamas painiais pasąmonės labirintais, užmena tiek sau, tiek žiūrovams.
Ludavičiaus kuriamas seges galėtume vadinti miniatiūrinės kalvystės ekvilibristiniais pavyzdžiais, nes dauguma jų yra iškaltos iš vieno metalo luistelio (sidabras, geležis, kartais su aukso intarpais). Kiekvienoje sukoncentruotas keisčiausių asociacijų, metafizinių minklių spiečius. Kaltinio metalo tūryje, fasade ar profilyje regime kosminius kūnus, žvaigždynus, galaktikas, skriejančias begalinėje erdvėje, mitinių herojų, simbolių „personifikacijas“.
Kadangi beveik visi graikų mitų herojai jau seniai yra persikėlę į žvaigždynus, nenuostabu, kad dailininkas tarsi Dangaus kalvis bando suteikti jiems naujus, poetizuotus pavidalus.
Dauguma eksponuojamų segių stebina ne tik miniatiūrinės kalvystės meistriškumu, bet ir sinkretizuotomis, tauriai ir elegantiškai minimalizuotomis formomis, siluetais.
„Lyra“ asocijuojasi su archajiniu gal Hermio, gal Orfėjo instrumentu, bet galima įžvelgti ir Šiaurės pusrutulio ryškiausią žvaigždyną. „Antaris“ – segė su gana aiškiais toteminio raguočio kontūrais – primena Skorpiono žvaigždyno viziją.
„Hidroje“ Ludavičius į geležį įkala, lyg darydamas inkrustaciją, aukso gijas, sluoksnius. Segėje „Mikėnai“ interpretuoja lotoso motyvą, kurio ikonografiją galima aptikti ir Mikėnų civilizacijos artefaktuose.
Objektas-papuošalas „Medūza“ intriguoja kaltinio metalo ir plono audeklo kontrastais, kietumo ir švelnumo derinys viename yra tarsi dvilypė asociacija su Medūza Gorgone ir jūros gyviu.
„Veneroje“, „Veneros šauksme“ dailininkas subtiliai materializuoja jaunos, mergiškos krūties kontūrą, o geometrizuotoje kaltinio sidabro, sudėtingos struktūros segėje „Gervė“ sugeba „įkalti“ dvi miniatiūrines gintarines vinis, versdamas ir vėl nusistebėti amato meistryste...
Objekte „Orionas“ (2002 m.) kaltinis biomorfinis, toteminis segmentas derinamas su skaidriu graviruotu, raudonomis linijomis, kitais grafiniais elementais dekoruotu plastiku. Čia tarsi užšifruota žinia, ataidinti iš civilizacijų proistorės.
Ypatingą sacrum nuotaiką skleidžia gintaro grynuoliuose menininko išgraviruoti bažnyčių planai, kontūrai, tarsi gintare išlikę inkliuzai būtų ne augalai ar vabzdžiai, bet sunykusių, civilizacijos nuniokotų, smėliu užpustytų šventovių liekanos.
Vaikštant Vilniaus gatvėmis, galima nors ir kasdien gėrėtis Eimanto Ludavičiaus sukurtais objektais, stogeliais, žibintais, emalio plaketėmis… Tie darbai tarsi bando atgaivinti karų ir režimų sunaikintą puošnų eksterjero dekorą, miesto veidui sugrąžinti individualumą, kompensuoti nunykusias senovinio miesto puošybos detales, kokių gausu kituose Europos miestuose. Jei surengtume edukacinę ekskursiją po Vilniaus senamiestį, pamatytume daugumą Eimanto kūrinių.
Pilies gatvėje sienas puošia spalvingi arbatinukai, yra daug puikių stogelių virš paradinių durų. Aušros Vartų gatvėje akis traukia ne tik viešbučio dekoras, bet ir puikios metalinės avelės. Literatų gatvėje – du stogeliai virš durų, buvo ir kaltinė, originalios formos pašto dėžutė, deja, jau pavogta. Visi turistai fotografuoja virš Modernaus meno centro durų kabančią emalinę bene tiksliausio ir didžiausio LDK žemėlapio nuo „jūros iki jūros“ kopiją. Graveriui Gericui Heseliui išgraviruoti LDK žemėlapį XVII a. užsakė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, orginalas dabar saugomas Amsterdamo universitete (Nyderlandų Karalystė).
Senamiesčio fasadus puošia nemažai iškabų, primenančių senovines, akinių parduotuvę „saugo“ akiniuotas bronzinis šuo, – improvizuotai ekskursijai įspūdžių tikrai nepritrūktų.
Projektas, į kurį dailininkas įdėjo nemažai darbo – pirmosios barokinės italų operos „Elenos pagrobimas“, pastatytos Žemutinėje pilyje 1639 m., scenografijos su visa mašinerija maketas. Jis ne tik suteikė galimybę pamatyti, kokias sudėtingas ir įspūdingas konstrukcijas naudojo barokinis teatras, bet ir atskleidė autorių, kūrusių šį maketą, kruopštumą, nuovokumą, patriotiškumą. Maketas eksponuotas Arsenale, rodytas Maskvoje, bet kažkodėl nėra rodomas Valdovų rūmų ekspozicijoje.
Eimantas Ludavičius – universalus dailininkas, nesistengiau aprėpti visų jo kūrybos sričių (be metalo objektų, eksterjero ir interjero detalių, yra surengęs ne vieną piešinių, emalio plakečių, instaliacijų parodą), tiesiog bandžiau suvokti ir kitiems parodyti išskirtinę meninės jo filosofijos programą, unikalių metalo objektų grožį, poetinį jų skambesį.
