Niekas nežino, kada prasidėjo tas meilės nuotykis (tikriausiai 1934 m. vasarą) nei kaip ir kada baigėsi, o gal nutrūko ir vėl prasidėjo iš naujo. Tikrai žinoma, kad Rivera nesidžiaugė grįžęs į Meksiką ir kaip koks niurzglus vaikas kaltino Fridą, kad privertusi jį grįžti. Nors buvo pakviestas tapyti Meksiko medicinos mokykloje, o netrukus gavo užsakymą iš naujo nutapyti Rockefellerio centro freską trečiajame Dailės rūmų aukšte ant didelės sienos, bet buvo piktas, apatiškas ir nedirbo. Nuotaiką dar labiau gadino prasta sveikata. Nors Manhatane kimšdavo įvairius pudingus ir pistacijų ledus, nuo drastiškos Detroito dietos buvo susitraukęs, susmukęs, vargino liaukų disfunkcija, hipochondrija ir nepaprastas dirglumas. (Galiausiai 1936 m. gydytojas, gydęs Riverai dešinės akies ašarų latakų infekciją, liepė jam „vėl išpampti“.) Jis buvo „nusilpęs, sulysęs, išgeltęs ir dvasiškai išsekęs“, rašė Frida Ellai Wolfe liepos mėnesį:

„Jis prastai jaučiasi, todėl dar nepradėjo tapyti, ir man liūdna labiau nei kada nors, nes kai matau jį nelaimingą, man neramu, o jo sveikata man rūpi daug labiau nei manoji. Bijau, kad dar labiau jį sugniuždysiu, jei neištversiu tos didelės širdgėlos, matydama jį tokį, tačiau žinau, kad jei pasakysiu, jog man sunku matyti jį tokį, jis dar labiau susierzins, ir bus blogiau... jis mano, kad dėl visko, kas jam yra, esu kalta aš, nes priverčiau jį grįžti į Meksiką... ir dėl to jis dabar toks yra. Darau viską, kas įmanoma, kad tik įkvėpčiau jam drąsos ir viską sutvarkyčiau taip, kad jam būtų lengviau, bet iki šiol nieko nepasiekiau, net neįsivaizduoji, kaip labai jis pasikeitęs nuo tada, kai jį matei Niujorke, jis nenori nieko daryti ir visiškai nenori čia tapyti, visiškai sutinku su juo, nes žinau, kodėl jis dabar taip elgiasi, ir su tais vietiniais, kurie yra patys nesukalbamiausi pasaulyje, jie nieko nesupranta ir nieko nekeičia, kas keistina pasaulyje, kuris apstus tokių šunsnukių... jis sako, kad jam nebepatinka niekas, ką yra padaręs, kad jo paveikslai Meksikoje ir dalis tų Jungtinėse Valstijose yra klaikūs, kad apgailėtinai iššvaistė gyvenimą ir nebenori nieko daryti.“

Ir Fridos sveikata buvo ne geresnė nei Diego. 1934 m. ji bent tris kartus turėjo gultis į ligoninę: vieną kartą operuoti apendiksą, kitą kartą, trečią nėštumo mėnesį, daryti abortą, o trečią – paūmėjus kojos negaliai, kamavusiai ją Niujorke. „Mano [dešinės] kojos reikalai vis dar prasti, – rašė ji daktarui Eloesseriui, – bet nieko nepadarysi, kurią dieną imsiu ir nuspręsiu nupjauti, kad manęs taip nebekamuotų.“ Koja buvo operuota pirmą kartą ir gijo lėtai. Prislėgtumas ir neveiklumas trukdė Diego dirbti, todėl Riveroms trūko pinigų. Nekeista, kad, užgriuvus sunkumams, Frida paguodos ieškojo pas seserį Cristiną. 1930 m. gimus sūnui Antonio, ją paliko vyras. Su vaikais (ir savo tėvu Guillermo Kahlo) ji gyveno mėlynajame name.

Daugeliu atžvilgių seserys papildė viena kitą. Frida buvo talentingoji sesuo – ji sėkmingai ištekėjo, buvo gabi menininkė, o būdama Riveros žmona tapo įžymybe; kita vertus, Cristina džiaugėsi laiminga motinyste. Ji buvo guvi, dosni ir gundomai moteriška. 1929 m. tapydamas sienos paveikslą Sveikatos apsaugos ministerijos pastate (Fridos siūlymu Cristina pozavo vienam alegorinių moters aktų), Rivera įkūnijo per ją geidulingą seksualumą – Cristina yra putli Ieva, laikanti gėlę (kuri atrodo kaip makštis), o žaltys gundytojas kužda jai į ausį. „...Ji truputį... nežemiška, – rašė apie ją vėliau Frida. – Ji vis dar klausinėja... kas tas „Fuente Obejuna“ [ispanų rašytojo Felixo de Vegos pjesė]? O jeigu eina į kiną, visada klausia: na, gerai, bet kas gi įskundė? Kas žudikas? Kas ta mergina? Trumpai tariant, ji nesupranta arba pradžios, arba pabaigos, o pačiame filmo viduryje paprastai nugrimzta į Morfėjaus glėbį.“

Tikrai ne iš piktos valios Cristina išdavė seserį, nors galbūt šiuo atveju būta ir tam tikros konkurencijos. Veikiausiai Cristina pasijuto pavergta. Rivera buvo didis meistras, genijus, kerėtojas, kuriam neįmanoma atsispirti. Tikriausiai jis įtikino svainę, kad ši jam žūtbūt reikalinga. <…> Šiaip ar taip, tai buvo lengvabūdiškas romanas, kurį Rivera pradėjo taip pat nerūpestingai, kaip ir ankstesnius savo meilės nuotykius, galbūt net tyčia šiurkščiai. „Mylėdamas moterį, norėdavau ją įskaudinti tuo labiau, kuo stipriau ją mylėdavau, – rašė Rivera autobiografijoje. – Frida pati akivaizdžiausia šios bjaurios mano savybės auka.“

„Per šiuos mėnesius tiek prisikentėjau, kad bus sunku greitai ir visiškai atsigauti, – rašė Frida daktarui Eloesseriui spalio 24 d., – bet padariau viską, ką galėjau, kad pamirščiau, kas įvyko tarp Diego ir manes, ir kad toliau gyventume kaip iki šiol. Nemanau, kad įstengsiu, nes kai kurie dalykai stipresni už valią, bet nebegaliu ir toliau taip liūdėti, nes jau šuoliuote šuoliuoju į neurasteniją, paverčiančią moteris idiotėmis ir „antipaticas“ [„pagiežingomis“], aš net džiaugiuosi matydama, kad pavyko suvaldyti tą pusprotystę, kuri mane buvo apėmusi.“

Lapkričio 13 d. Frida rašė: „Tikiu, kad dirbdama pamiršiu sielvartą ir galėsiu būti truputį laimingesnė... Tikiuosi, mano kvaila neurastenija netrukus praeis, ir gyvenimas vėl susitvarkys – bet, kaip žinote, tai nelengva, man reiks daug valios jėgų, kad grįžtų noras tapyti ar apskritai ką nors daryti. Šiandien buvo Diego vardadienis, buvo linksma, tikiuosi, kad mano gyvenime bus daug tokių dienų.“

Lapkričio 26 d. laiške atsiprašė daktaro, kad nenusiuntė žadėto piešinio:

„Pridariau įvairiausių, visi išėjo baisūs, tad, užuot siuntusi jums „porquerias“ [„šlamštą“], nusprendžiau juos suplėšyti. Paskui gripas paguldė mane į patalą, pakilau tik prieš dvi dienas ir, žinoma, pirmiausia ėmiau piešti, bet nežinau, kas man yra, kad nieko neišeina. Viskas išeina ne taip, kaip noriu, net spiegiau iš įniršio, bet nieko gera nepadariau. Tad galiausiai nusprendžiau jums tai pasakyti ir paprašyti, kad būtumėt geras ir atleistumėt man už tokį nemandagumą, nemanykit, kad taip darau dėl to, kad nelabai noriu piešti, bet taip yra, matyt, dėl to, kad esu prislėgta, man taip viskas įgrisę ir t. t., ir t. t., kad net negaliu piešti. Diego padėtis kasdien prastesnė. Žinau, kad dėl to, kas įvyko, didelė dalis kaltės tenka man, nes nesupratau, ko jis iš pradžių norėjo, ir priešinausi tam, ko jau nebebuvo galima pakeisti. Dabar, po daugelio kančios mėnesių, atleidau savo seseriai, maniau, kad taip reikalai pagerės, bet atsitiko priešingai. Galbūt ši padėtis nekelia Diego didelių sunkumų, bet man ji siaubinga. Todėl esu nelaiminga ir apimta nevilties, nes nežinau, ką man daryti. Žinau, kad šiuo metu Diego labiau domisi ja, o ne manimi, turėčiau suprasti, kad tai ne jo kaltė, kad tai aš turėčiau nusileisti, idant jis būtų laimingas. Tačiau visa tai man tiek daug kainuoja, kad jūs nė nenumanot, ką aš kenčiu. Viskas taip sudėtinga, jog net nežinau, kaip jums paaiškinti. Žinau, kad vis tiek viską suprasite ir padėsite man susilaikyti ir neimti kvailai teisti, bet labai norėjau viską smulkiai jums papasakoti, kas man yra, ir apmalšinti savo skausmą... Tikiu, kad greitai ši neapsakomai sunki padėtis pasikeis ir kada nors galėsiu būti tokia kaip anksčiau...

Parašykite man, kai galėsite. Man labai malonu gauti jūsų laiškus... Nebegalime daryti to, ką ketinome, jei žūtų visa žmonija ir liktų tik Diego, jūs ir aš, Diego nebūtų laimingas.“

Kol Frida iš paskutiniųjų stengėsi „neimti kvailai teisti“ ir vylėsi, kad „neapsakomai sunki padėtis“ pagerės, Diego, sprendžiant iš jos laiško daktarui Eloesseriui, „dirbo dieną naktį“. Kažkada, lapkričio pradžioje, ant kairės Nacionalinių rūmų laiptų sienos jis pradėjo tapyti paveikslą „Dabartinė Meksika“. Jam vėl pozavo Cristina, šįkart su abiem vaikais; dabar ji laiko rankoje ne gėlę, bet politinį dokumentą. Tačiau jos veidas ir kūnas vis tiek gundomai apvalūs, o auksinės akys žvelgia tuščiai orgazmiškai, tokį žvilgsnį Rivera suteikdavo moterims, kurios jį stipriai traukė seksualiai. Visos kompozicijos centre Diego meiliai pavaizdavo dailias Cristinos kojas su aukštakulnėmis kurpaitėmis. Už Cristinos sėdinti Frida laiko politinę knygą, kurią skaito berniukas; jos, kaip jaunos karštos aktyvistės, vaidmuo kur kas įtikinamesnis, nei jos sesers. Pirma, ji dėvi atitinkamą aprangą – džinsinį sijoną ir mėlynus darbinius marškinius, jos plaukai trumpai kirpti. Be to, ji segi pakabutį – raudoną žvaigždę, papuoštą kūju ir pjautuvu.

Panašu, kad Diego romanas su Cristina truko ilgiau nei paprastai manoma. „Keli menki bakstelėjimai“ – vienas įrodymų, kad šis jų nuotykis tęsėsi iki 1935 m. Tų metų pradžioje Frida staiga paliko namus San Angelyje ir su mylima beždžionėle koata apsigyveno moderniame bute Meksiko centre, Insurchenteso gatvė 432.

Tai buvo pirmas iš daugelio Riverų išsiskyrimų (tiesą sakant, Frida dėl skyrybų konsultavosi su teisininku, draugu ir bendramoksliu „cachucha“ Manueliu Gonzalezu Ramirezu). Šis išsiskyrimas davė pradžią neįprastam santykių modeliui – gyvendami atskirai Frida ir Diego nuolat matydavosi. Jis jos bute laikydavo savo drabužių ir, norėdamas būti teisingas abiem seserims, nupirko Fridai ketvirtojo dešimtmečio modernistinį dirbtinės odos ir chromo mėlynų baldų komplektą, tokį pat raudoną buvo nupirkęs į Cristinos butą prabangioje Florencijos gatvėje.

Galbūt Frida išsinuomojo butą, norėdama susikurti savo gyvenimą, taip pat atitolti nuo Diego. Šiaip ar taip, jos draugės – tapytoja Maria Izquierdo (Rufino Tamayo mylimoji) ir fotografė Lola Alvarez Bravo (Manuelio Alvarezo Bravo žmona) – neseniai buvo drauge išsinuomojusios butą ir mėgino pradėti savarankišką gyvenimą, tai kodėl Frida negalėjo pasielgti taip pat?

Žinoma, ji visiems rodė narsos fasadą, linksmino ir džiugino sardonišku humoru, tad vos keli artimi draugai žinojo, ką jai tenka išgyventi; nauji pažįstami, kaip antai Mary Schapiro, kuri susipažino su Frida, keliaudama po Meksiką, nė neįtarė, kokia ji nelaiminga. Tačiau Alejandro Gomezas Ariasas, kuris lankė Fridą jos bute, prisimena, kaip Frida įsiuto, pamačiusi Cristiną degalinėje kitoje gatvės pusėje. „Žiūrėk! – suriko ji. – Eik šen! Kodėl ji atvažiuoja prisipilti degalų priešais mano namą?“ Tad „Keli menki bakstelėjimai“ liudija, kaip labai Frida buvo įskaudinta. 

Galiausiai liepos pradžioje Frida susipakavo daiktus ir su Anita Brenner bei Mary Schapiro išskrido į Niujorką. Ši kelionė buvo ir desperatiškas mėginimas pabėgti, ir beprotiškas skrydis. Daug nesvarsčiusios moterys nusprendė ne važiuoti traukiniu, bet skristi privačiu lėktuvu, pilotuojamu lakūno, su kuriuo susipažino kelionės išvakarėse per linksmą Diego surengtą vakarienę. Šešias dienas trukusios varginančios kelionės metu teko daug kartų priverstinai tūpti. Kad atsikratytų kaustančio siaubo, Frida miegodavo. Galiausiai moterys kelionę į Manhataną baigė traukiniu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)