Venecijos bienalė – milžiniškas renginys, kuriam apeiti reikia bent trijų dienų (įėjimas dienai kainuoja 25, o dviems dienoms – 30 eurų). Tradiciškai jį sudaro pagrindinė bienalės erdvė Giardini parke ir Arsenale. Žaliame Giardini parke įsikūrusį centrinį parodos paviljoną (1894 m.) supa skirtingais periodais pastatyti 29 atskiroms šalims priklausantys parodiniai statiniai, įrengti 55 tūkstančių kvadratinių metrų plote. Antroji parodos dalis įsikūrė viduramžiškame karinių laivų komplekse, Arsenale. Likusi dalis bienalės parodų išsibarsčiusi po visą miestą. Bienalėje šiais metais prisistato 88 pasaulio šalys, pirmą kartą čia dalyvauja 9 šalys: Angola, Bahamų salos, Bahreinas, Dramblio kaulo krantas, Kosovas, Kuveitas, Maldyvai, Paragvajus, Tuvalu ir pagaliau prisijungęs Vatikanas. Tradiciškai bienalę sudaro tarsi 2 dalys: šalių paviljonai ir kuratoriaus parengta pagrindinė paroda.
Lietuvai geriau sekasi Venecijos bienalėje nei „Eurovizijoje“
Vieni šį renginį vadina meno Olimpinėmis žaidynėmis, kiti – meno tuštybių paradu. Dalyvavimas bienalėje – didžiulė atsakomybė ir garbė kiekvienam šalies kuratoriui ir pakviestiems menininkams. Aistros dėl to, kas atstovaus šalį Venecijoje kiekvieną kartą ilgokai kunkuliuoja ir Lietuvoje. Lietuviams šiame renginyje sekasi gerokai geriau nei abejotinos vertės „Eurovizijos“ konkurse, nors konkurencija – daug didesnė.
Nuo 1999 metų Venecijoje dalyvaujanti Lietuva pelnė ne vieną apdovanojimą. 2005 metais į geriausiųjų trejetuką buvo įtraukta Jono Meko paroda, specialų paminėjimą pelnė 2007 metais pristatytas Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas „Villa Lituania“, žiuri diplomą pelnė 2011 metų Dariaus Mikšio kuruotas projektas „Už baltos užuolaidos“, o 2013-aisiais Lietuva ir vėl pelnė specialų paminėjimą už kuratoriaus Raimundo Malašausko Lietuvos ir Kipro nacionalinių paviljonų projektą „oO“, surengtą veikiančiuose Venecijos sporto rūmuose. Ironiškas požiūris į Venecijos bienalę kaip pasaulines varžybas, nebuvo išskirtiniu bienalės kontekste. Tačiau lietuvių kuratorius jam būdingu stiliumi sukūrė keistą ir užburiančiame erdvę, kurios pagrindiniu akcentu tapo niekada iki šiol nenaudotos sportinės erdvės. Paviljonas išties išsiskyrė iš kitų bienalės dalyvių, už ką ir gavo įvertinimą.
Prieštaringus šalių vertinimus lemia gausa ir kritikų skoniai
Tuo tarpu apie bienalę rašančių įvairių šalių dailės kritikų nuomonės kartais kardinaliai skiriasi. Štai, pavyzdžiui, interaktyvus Rusijos paviljonas panašiai tiek pat vienų – giriamas, kitų – peikiamas, o kiekvienas rašantysis išskiria vis kitą parodą. Daugelis mini charakteringą Didžiosios Britanijos paviljoną, o ypač – menininko Jeremy Deller didžiulio formato kūrinį, kuriame pavaizduotas barzdotas anglų menininkas ir poetas William Morris (1834–1896), žemyn į įlanką sviedžiantis jachtą. Tai – praeitų metų Venecijos bienalės atgarsiai, kai rusų milijardieriaus Romano Abramovičiaus milžiniška jachta „Luna“, priparkuota prie pat Giardini, užstojo parko lankytojams visą horizontą. Šalia eksponuojami Rusijos „perestrojkos“ laikų vaučeriai, reprezentuojantys laukinių permainų laikus Rusijoje ir sistemą, kuri ir leido praturtėti tokiems, kaip minėtasis milijardierius. Vieniems įsiminė poetiškas architektūrinis Danijos paviljonas, kuriai atstovavo ir Vilniuje praeitais metais rodytas videomenininkas Jasper Just, antriems – Lenkijos paviljonas, kuriame kas pusę valandos skambėjo specialiai atlieti 2 varpai, kurių skambesį sustiprino galingos kolonėlės, privertusios vibruoti ne tik ausų būgnelius, bet ir visą kūną, treti mini Prancūzijos paviljone sukurtą instaliaciją kompozitoriaus Maurine Ravel`io motyvais.
Dalis rašančiųjų pastebi, kad kinų menininkas Ai Weiwei Venecijoje matomas kiek per dažnai – net trijuose projektuose, jo instaliacija iš šimtų sunertų kėdžių eksponuojama ir Vokietijos paviljone – vis dažniau šalims atstovauja nebūtinai tų šalių menininkai. Nenuostabu, kad minimi vis kiti vardai ir kitos šalys – lygiavertiškai laiko kiekvienam paviljonui skirti tiesiog neįmanoma – tam reiktų savaitės. Todėl keliaujant per dešimtis parodų tenka pasitelkti intuiciją ar rekomendacijas ir pasitikėti atsitiktinumu. Juk veiksmas vyksta Venecijoje...
Pagrindinėje parodoje – ir autsaiderių menas
Ne mažiau prieštaringų nuomonių sulaukė ir pagrindinė šių metų Venecijos bienalės paroda. Jos kuratoriumi tapo 36-erių metų Niujorke gyvenantis italas Massimiliano Gioni, jauniausias kuratorius bienalės istorijoje. Kaip ir dera jaunimui, italas įnešė kiek sumaišties, šalia profesionalių menininkų rodydamas ir meno pasaulio autsaiderius – savamokslius, keistuolius, užsispyrėlius, nepripažintus menininkus, žmones, niekada net negalvojusius, kad kuria meną. Vieno tokių autorių objektas buvo pasirinktas šių metų ekspozicijos pagrindu. Parodos „Il Palace Enciclopedico“ (Enciklopediniai rūmai) pavadinimas kilo iš savamokslio Marino Auriti 1955 metais patentų biurui atnešto objekto. Mažame Pensilvanijos miestelyje gyvenęs Auriti savo garaže sukūrė 136 aukštų architektūrinį maketą, kuris pagal jo planus turėjo virsti į 700 metrų aukščio pastatą Vašingtone. Auriti sukūrė modelį muziejaus, kuriame būtų surinkti visi didieji žmonijos išradimai, nuo rato iki satelito. Žinoma, niekas net negalvojo įgyvendinti šio projekto, tačiau universalaus, visa apimančio žvilgsnio ar žinojimo idėja aktuali ir šiandien.
„Auriti projektas taip pat atspindi vieną svarbiausių šios bienalės klausimų: skirtumus tarp profesionalaus ir mėgėjiško, tarp menininko, įgijusio profesionalo išsilavinimą ir tų, kurie visko išmoko patys,“ – viename interviu sako M. Gioni, pripažindamas, kad šiuo metu vizualinė kultūra apskritai jam yra įdomesnė nei siaurai suprantamas šiuolaikinis menas. M. Gioni nusprendė išplėsti dialogą – apėmė autsaiderių meną ir praplėtė kūrinių chronologiją, suteikdamas parodai ir istorinę perspektyvą. Žinoma, tai didžiulis iššūkis, kurio pilnai įgyvendinti neįmanoma. Nenuostabu, kad paroda susilaukė švelnesnės ar aštresnės kritikos pačiais įvairiausiais aspektais – tiek dėl menininkų parinkimo, tiek dėl pačios ekspozicijos, tiek dėl koncepcijos atskleidimo. Kaip ten bebūtų, paroda, kurioje dalyvauja 150 menininkų iš 38 šalių marga ir intriguojanti – juk rodomos ne tik meno pasaulio žvaigždės, bet ir šalimais oficialiojo meno egzistuojantys kūrėjai ar vaizdiniai.
Centrinė paroda pradedama nuo salės, skirtos vieno garsiausių XX amžiaus psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo „Raudonąja knyga“. Tai asmeniniam naudojimui skirta knyga, kuriai mokslininkas paskyrė 16 metų, kruopščiai piešdamas savo vizijas ar fantazijas. Ratu pagarbiai išdėstytiems margaspalviams Jungo piešiniams atliepia puošni lubų freska, o žiūrovas tolyn eina supratęs, kad laukti galima visko. Ypač, jei netingima paskaityti šalia kūrinių pateikiamų aprašymų, kuriuose daug dėmesio skiriama neretai keistokoms autorių biografijoms. Štai prancūzų filosofas Roger Caillois (1913–1978), mistikas, abejojęs Darvino požiūrio į gamtą teisingumu. Jo kolekcijoje buvo virš šimto retų akmenų – jis tikėjo akmenų raštuose slypint „universalią sintaksę“, vieningą estetinę kalbą. Arba švedė Hilma af Klint (1862–1944) – dailės studijas baigusi menininkė, vėliau susidomėjo spiritizmo seansais ir ėmusi ant didelio formato drobių tapyti tai, ką jai sakę balsai. Prieš mirtį liepė savo darbų dar 20 metų niekam nerodyti, nes bus nesuprasti – šiandien šie abstraktūs paveikslai, nežinant, kelintais metais jie buvo sukurti, gal ir neatkreiptų į save didelio dėmesio. Tačiau susidomėjimas šia menininkė stipriai auga, neužilgo Berlyne atsidarys jos personalinė, retrospektyvinė paroda. Labiau okultistų nei menininkų rate buvo pripažintas Augustin Lesage (1876–1954), egiptietiška stilistika piešęs keistus paveikslus su krikščioniška simbolika. Žinoma, parodoje rodoma ir daug profesionalių, visame pasaulyje garsių menininkų, tokių kaip Cindy Sherman, Richard Serra ir kitų.
Spiritizmas, seksas, akmenys, medžiai ir visata, užsispyrėliškas kantrumas ir emocijų pliūpsniai, aplinkos fiksavimas ir psichoanalizė, kūnas, dvasingumas, geismai, baimės ir svajonės. Visa tai – puslapiai iš žmonijos enciklopedijos, kuri turbūt niekada nebus parašyta, jei į procesą neįsijungs ateiviai iš kitų planetų. Bet ir tokiu atveju, jie parašytų neišsamiai ir pridarytų daugybę klaidų, galime tuo neabejoti. Kuratoriaus sukurti enciklopediniai rūmai pilni netikėtumų, todėl tik kartkartėmis išlįsdami į gryną orą parūkyti, atsigerti vandens ar tiesiog pailsinti kojų, žiūrovai smalsiai eina iš salės į salę. O einančių iš parodos veidai atrodo taip, lyg kas būtų vertęs dirbti intensyvų darbą bent kokias 12 valandų.
Venecijos bienalė – per didelis, per margas, pernelyg daug energijos ir laiko atimantis renginys, kurio įspūdžiams permąstyti ir įvertinti kelių dienų neužtenka. Nepaisant to, jis išlieka vienu svarbiausių ir įtakingiausių meno įvykių pasaulyje. Tuo galima įsitikinti patiems, apsilankius Venecijoje iki lapkričio 24 dienos.
Bienalės akimirkos bei eksponatai (autorės nuotr.):
