Paroda veiks nuo kovo 28 iki balandžio 29d.
Siūlome pažvelgti į unikalų V.Gečo kūrybos kelią, atsisakant ideologinio apšvietimo“, - sako galerijos savininkas Donatas Juškus. Mes skatiname iš naujo įvertinti “žinomo ir nežinomo” lietuvių dailės novatoriaus kūrybą, atpažįstant meistrystės autentiškumą ir laisvumą.
Pasak parodos kuratorės dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, XX a. antrosios pusės tapyba sunkiai įsivaizduojama be V. Gečo.
„Nuostabą kelia šioje parodoje eksponuojamas diptikas „Menas, žmonės, įvykiai“, kuris 1972 metais Vilniuje, antrojoje Baltijos šalių tapybos trienalėje pelnė Kultūros ministerijos premiją“, - teigia R. Rachlevičiūtė. Jos manymu, šios parodos ekspozicijoje itin džiugina peizažai ir etiudai, kurie nėra tik paruošiamieji darbai, bet įgyja ir savarankiško kūrinio statusą.
Anot dailėtyrininkės Lolitos Jablonskienės, Vincento Gečo darbai viuomet ryškių sodrių kontrastingų spalvų, kartais švytinčių brangakmenišku sodrumu, o neretai ir plakatišku šaižumu.Visi dailininko portretuojami žmonės - kupini gyvybės, žmogiškųjų išgyvenimų paženklintos individualybės. Būtent toks yra šioje parodoje eksponuojamas išskirtinis prof. S. Sondeckio portretas.
Jolitos Mulevičiūtės tekstuose randame tokį savitą dailininko apibūdinimą: “V.Gečas daugeliu savo kūrybos bruožų pralenkė estetines laikotarpio pažiūras. Tokį daikto psichologizavimą, banalybės raiškumą, vidinį intymų konfliktą, ironiją, galiausiai fotografijos poetikos žavesį ir žanrinių konvencijų laisvę pažins tik aštuntojo dešimtmečio karta. Skirtingai nei daugelis tuometinių tapytojų profesorius atidus ne tik žmogaus figūrai, bet ir daiktinei jos apsupčiai. Įdomūs V.Gečo fragmentai, kurie būdami “paveikslu paveiksle” atlieka reikšmingą prasminio ir emocinio akcento vaidmenį” (Pastarojo fragmento puikus pavyzdys eksponuojamas parodoje Čiškaitės portretas, 1969 m. – galerijos tekstas).
Nors praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje savitas V. Gečo stilius buvo siejamas su italų neorealizmu, tačiau dailininko kūryboje yra pavyzdžių, liudijančių, kad neorealizmą jis buvo atradęs dar iki 1960-ųjų kelionės į Italiją. Tą įrodo ir parodoje eksponuojami darbai – „Abstrakcija“, „ Nidos prieplauka“, „Medžiai“, „Moteris su skėčiu“, „Avansas“.
Vincentas Gečas gimė 1931 metais Mažeikiuose. Studijavo tuometiniame Vilniaus Dailės Institute, ten 1970 metais apsigynė profesoriaus vardą. 1969 – 1982 metais dirbo dabartinės Vilniaus Dailės akademijos rektoriumi. Parodose dalyvauja nuo 1959 metų, savo darbų pristatymus yra rengęs ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje ir Rusijoje. Menininko drobių yra įsigiję Lietuvos muziejai, Maskvos Tretjakovo galerija, mokslo ir meno įstaigos, kolekcionieriai iš Olandijos, JAV, Kanados ir kitų šalių.
“Juškus gallery” nuo 1990 m. yra surengusi daugiau nei 200 parodų. Galerijos dėka nemažai žymiausių Lietuvos dailės klasikų parodų ir kūrinių buvo eksponuota ne tik galerijos patalpose, bet ir viešose ekspozicinėse erdvėse: Nacionaliame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, LR Seime, Užsienio reikalų ministerijoje, Vilniaus kongresų rūmuose, Operos ir Baleto teatre, Nacionalinėje Filharmonijoje, SEB banke, LR Suomijos ambasadoje, kt.
“Juškus Gallery” yra reikšmingai prisidėjusi formuojant žymiausias nacionalinio lygio privačias ir korporatyvines kolekcijas: Modernaus Meno centras, Lietuvos išeivijos dailės fondas, SEB bankas, “Blue Bridge” ir daugelis kitų. Galerijos kruopščiai atrinkti žymiausių Lietuvos dailės klasikų darbai puikuojasi garsiausiuose Lietuvos ir užsienio privačių dailės kolekcionierių rinkiniuose.
