Ogi aplinkybės mane nuvedė už rankos į kiną. Ir ne šiaip kur nors į kaimynystėje esantį Lexi kino teatrą, o į visai visai kitą Londono galą. Aš, kaip ir pridera, pradžioje spyriojaus: "Ai, turiu pagalvot". Mes šeimos ratelyje (kaip faina, kai tie vaikai didesni darosi) penktadieniais žiūrime kokį nors šeimyninį filmą visi kartu. O dar tą penktadienį taip susiklostė, kad kėliausi su pirmais katinais ir ėjau laukan, kai dar lapės nebuvo pasitraukę iš gatvių – tai buvo 5.30 val., nes turėjau reikalų vietinėje bendruomenėje. Taigi, aš - moteris ne geležinė… O labiau iš pyragų ir bandelių suręsta, tad ir energijos nebuvo pertekliaus. Bet, pagalvojau, jei draugė bilietus turi (jau beje tą dieną visi buvo išpirkti, ji įsigijo juos gerokai anksčiau), tai gal reikia nešti tuos kumpius į Rytų Londoną žiūrėt taip vadinamos lietuviškos komedijos. Na, ir patraukiau aš traukiniais į rytus.

Beje, pasirodo, kad tą kino teatrą žinau. Jis toks labai jau varganas buvo, bet dabar - OHO – visas suremontuotas su skoniu. Ir su baru. "Valentiną" į Londoną atvežė "London Celebrates". Leiskite truputį daugiau apie tą šaunią kompaniją papasakoti, merginos ir keletas vaikinų susibūrė kartu pažiūrėt krepšinio ir išaugo, va prašau, į renginius.

Taigi, lietui lyjant, dideliausia eilė norinčių patekti į kino teatrą. Ir visi – gražūs, laimingi, patenkinti gyvenimu lietuviai. Beveik tūkstantis, man atrodo, jų buvo. Štai prašau, ar ne laikas lietuviškiems kultūros namams atsirasti? Čia šiaip klausimas, pamąstymui.

Taigi, kadangi pasakoju dabar apie filmą, grįžtu prie to, kad apie filmą nežinojau nieko, tik kad komedija ir apie meilę...

Žinote, bet mane tas "Valentinas" užgriebė nuo pat pirmo akordo. Pirmiausiai, koks gražus Vilnius, kaip gražiai sninga... Oi oi oi... Ir visa maniera filmavimo, ir visi vaizdai geri, aktoriai gražūs ir svarbiausia, ar žinote, kodėl lietuviškas kinas jei pataiko, tai pataiko tiesiai? Todėl, kad viskas taip pažįstama, taip sava ir taip atpažįstama. O atpažįstama tai jau labai netgi daug. Aš, aišku, ten beveik nuo kėdės pakilau iš pasididžiavimo, kad viena scena nufilmuota mano lifte. Nei mano liftas, nei ką, visa laiptinė naudojasi. Bet aš tuo liftu į savo lofto-buto virtuvę keliu visus rakandus ir visas knygas, ir lagaminą, ir pirkinių krepšius, tas liftas toks tikrai labai kinematografiškas, ir nenuostabu, kad ten nufilmuota, nes vienas iš filmo režisierių Donatas Ulvydas ofisą turi kažkur šalia. Na tai aišku, kaip gi čia nepatiks.

Kitas momentas apie atpažįstamus reikalus, aišku, yra aktoriai. Jie tikrai nėra mano geriausi draugai, bet su vienu kitu tikrai yra tekę susidurti gyvenime. Tikrai negalvokite, kad aš specialiai nepasakoju, kas ten vyksta - nueisite ir pamatysite, bet esmė yra tokia, aš visai nesitikėjau, kad ten bus tiek tų, taip vadinamų (kaip čia padoriau išsireiškus) meilės aktų? Gal šitaip pavadinti? Arba sueities... Aš, kaip kokia davatkų partijos lyderė, vietomis užsidengdavau akis...

Bet viskas gerai. Tik neikite į šitą filmą su savo tėvais ar seneliais, leiskite tėvams eiti vieniems, patys eikite su draugėm ir draugais.

Dabar truputį apie detales ir liaupsės – kokios gražios visos moterys tame filme! Ir juokingos. Juokingiausia man buvo Gabija Ryškuvienė – profė. O Agnė Grudytė kokia graži! Kaip ji gatvėmis vaikšto? Man atradimas buvo Vaida Butytė, tokia visa aristokratiškai plona, trapi, elegantiška… Dabar dar detalių moteriškų: visoms merginoms buvo labai meistriškai sutvarkyti liemenukai ir tai, kas juose, labai padirbėta gerai (bet aš čia ne apie plastines operacijas ar kitas nesąmones), labai gerai parinkti visi apatiniai ir viskas į vietą pastatyta tinkamu kampu… Plaukai visų –  Holivudas! Tik leiskite prisikabinti, makiažas vietomis per ryškus – neįtikinamai man atrodo po valandos niurkymosi, o jis vis dar nepriekaištingas… Bet čia juk kinas, o ne gyvenimas… Va kaip pasimirštu…Dar paskutinis pastebėjimas apie detales – gražūs interjerai, kur filmuota buvo, ir man labai patiko ta lova, kuri buvo Manto ir Agnės vaidintų herojų… Apėju, kokia nors itališka…Aš labai į tą lovą atkreipiau dėmesį…

Kas dar, kas dar? Giedrius Savickas. Jis yra nerealus, jam nėra lygių lietuviškos komedijos scenoje, jis yra “tuoj užspringsiu”, “trūksta oro”, juokingas. Va jis ir pas mane laidoje buvo, ir tikrai jis buvo toks juokingas, šiltas, malonus, ramus, žodžiu ką jau čia kalbėt, patys žinot.

Aišku ir Vytautas Šapranauskas, kuris ir yra tas Valentinas, taip pat nusipelno aplodismentų.

Žodžiu man labai patiko, prisijuokiau kaip reikalas, ir supratau, kad juokas yra gyvenimo eliksyras. Nebuvo nei lašo nuovargio ir namo grįžau labai greitai, truputį pakilusi nuo žemės. Jautėsi, žodžiu, tas endorfinų ir deguonies poveikis po tokio ilgo “žvengimo”. Galite sakyti, kad tai ne menas, galite sakyti, kad čia pigus populiarumo vaikymasis su pigiais erotiniais metodais, arba dar kaip nors kitaip pakritikuot, kaip mes mėgstam saviškius, bet aš tai sakau – filmas pramogai, ir kuo daugiau juoksimės, tuo visiems bus geriau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)