Sutinku, keistai skamba pasiūlymas ieškoti šiuolaikinio meno politinių ir ekonominių skandalų nuolat krečiamoje Ukrainoje. Dar keisčiau nuvykus ten atrasti visais atžvilgiais kokybišką, vardais ir masteliais pribloškiančią parodą.
Bienalės kuratoriumi tapo garsus britų kuratorius Davidas Eliotas, atvežęs čia ryškiausias meno žvaigždes: skandalingasis Ai Weiwei iš Kinijos, videomeninkų grupė AES+F iš Rusijos, britai Jake ir Dinos Chapman, japonė Yayoi Kusama, amerikietis Bill Viola, prieš porą metų mirusios prancūzų menininkės Louise Bourgeois darbai ir dar daug kitų.
Reiktų pridurti, kad surinkti ne šiaip kas po ranka pakliuvo, o didelių mastelių kūriniai, kurie visa savo jėga skamba didžiulėse Arsenalo erdvėse.
Svarbu tai, kad šalia užsienio žvaigždžių D. Elioto kuruotoje parodoje vietą rado ir Ukrainos menininkai. Ne tik visame pasaulyje pripažinti Ilya ir Emilia Kabakovai, Olegas Kulikas ar fotografas Borisas Mikhailovas. Parodoje lygiavertiškai rodoma Ukrainos tapyba, fotografija ar videomenas. Be to, šalia D. Elioto kuruotos pagrindinės parodos, viena salė skirta Lenkijos ir Ukrainos menui, šią parodą rengė Ukrainos kuratorius Oleksandras Soloviovas.
Dar kartą įsitikinu, kad lietuviai Ukrainoje mylimi – sutikimą dėl interviu su bienalės komisare Natalija Zabolotna gaunu lengvai ir greitai. Savo ruožtu, nuo pirmų susitikimo minučių beriu nuoširdžius komplimentus. Graži šviesiaplaukė moteris ramiai šypsosi. Interviu metu to neišgirdau, tačiau Kijeve visi sutinka – ši bienalė nuo idėjos iki finansavimo ir organizacinių reikalų – jos pastangų rezultatas.
Ji sugebėjo įtikinti šalies valdžią tokio renginio būtinybe ir ši skyrė pusę reikiamos sumos (4,5 milijonų JAV dolerių). Likusią pusę sumos bienalės organizatoriai surinko iš privačių rėmėjų.
Kaip atsirado Kijevo bienalės idėja ir kaip ji buvo pradėta įgyvendinti? Juk anksčiau Kijevas neturėjo tokio renginio?
Idėja surengti Kijevo bienalę kilo mums. Nors jau kokius penkioliką metų Ukrainos meno pasaulyje buvo kalbama apie tai, kad tokio renginio reikia. Buvo aišku ir tai, kad surengti tokį projektą labai sunku, o pradėjus dirbti paaiškėjo, kad ypatingai sunku ir brangu. Tačiau šis projektas mums labai svarbus. Visų pirma, jis suteikia galimybę išvesti šiuolaikinį Ukrainos meną į tarptautinį kontekstą. Mažai kas žino Ukrainą, o ypač apie jos šiuolaikinį meną. O mes čia, mes esame. Kijeve gimė Kazimiras Malevičius, Aleksandras Archipenko, daug pasaulinių avangardo žvaigždžių, kurios šiandien vadinamos rusų menininkais, tačiau iš tiesų kilę iš Ukrainos.
Mūsų tikslas parodyti, kad Ukraina ir dabar gimdo talentus – juos tiesiog reikia pamatyti. Sukūrėme informacinį, kultūrinį kontekstą tam, kad į Kijevą, atvažiuotų ta meno pasaulio bendruomenė, kurios atsitiktinai čia niekada nepamatytume.
Tokia Bienalė itin svarbi Ukrainai. Mūsų šalis pasaulyje dažnai pristatoma kaip problemiška valstybė, kurios geriau vengti. O mes norėjome parodyti, kad tai įdomi šalis, su savo istorija, menu, su potencialu bei puikiais išsilavinusiais žmonėmis. Norėjosi tinkamai pristatyti pasauliui didžiausią muziejų Rytų Europoje. Juk Arsenalo plotas (63 000 kvadratinių metrų) lygus Luvro parodiniam plotui. Jau pradėjome derybas su pasauliniais muziejais dėl galimybės čia eksponuoti svarbiausias jų parodas. Taip pat čia numatoma elektroninė biblioteka, laboratorija, dirbtuvės na ir, žinoma, už dviejų metų – antroji bienalė.
Gal galėtumėte trumpai pristatyti Kijevo bienalę?
Kijevo bienalėje pristatomos meno pasaulio žvaigždės iš 30 pasaulio šalių. Žinoma, labai svarbu tai, kad čia dalyvauja ir Ukrainos menininkai. Čia lankėsi ir dabar lankosi pasaulinio lygio įvairių bienalių, meno forumų, galerijų kuratoriai ir vadovai. Šiame renginyje jie visi atranda ukrainiečių menininkus ir tuo džiaugiasi – juk visi žino tai, kas šiuo metu vyksta vakarų pasaulyje, o mūsų šalies menas jiems yra tarsi naujas atradimas. Net bienalės kuratorius Davidas Eliotas, kuris ir iki tol jau buvo susipažinęs su Ukrainos meno scena sakė, kad kai kurie bienalėje dalyvaujantys Ukrainos menininkai tapo jam tikru atradimu.
D. Eliotas yra dirbęs su Ukrainos menininkais iki šios Bienalės?
1999 metais D. Eliotas rengė parodą „Po sienos griuvimo: menas ir kultūra postkomunistinėje Europoje“, tuomet jis išsamiai susipažino su visų postsovietinių šalių menu.
Tai buvo priežastimi, kodėl iš karto kvietėte būtent šį kuratorių?
D. Eliotas – vienas svarbiausių pasaulinių kuratorių šiandien. Taip pat jis buvo kelių šiuolaikinio meno muziejų direktorium. O juk mūsų bienalės išskirtinumas tas, kad tai trečias toks renginys pasaulyje (po „Witney“ ir „Tate“ miziejų), kurį inicijavo ir rengia muziejinė institucija. Taip pat mums buvo svarbu sukurti meno įvykį įdomų ir aktualų ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui. Mūsų tikslas buvo atsirasti pasaulinių meno renginių kalendoriuje. Dabar galima pasakyti, kad mums pavyko – esame aptariami kartu su svarbiausiais meno renginiais.
Kaip sekėsi D. Eliotui dirbti su šiuo projektu?
Pasirengimas bienalei buvo visiškai stichinis. Paprastai tokiam renginiui ruošiamasi du metus. Mes gi turėjome devynis mėnesius. Tai labai trumpas laiko tarpas. Ne tik rengėmės bienalei, bet ir specialiai šiam renginiui ruošėme esamas patalpas – tai didelis privalumas, nes kuratoriaus nevaržė praktiškai jokie erdvių apribojimai.
Mums buvo svarbu surengti Bienalę būtent dabar – juk kitais metais vyks Venecijos bienalė, o su šiuo renginiu konkuruoti dėl dėmesio turbūt neįmanoma. Taip pat buvo svarbu suspėti iki vasaros pradžios. Ukraina jau ir taip prarado dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Būtina išvesti Ukrainos meną iš susidariusio vakumo ir norėjome padaryti tai kiek galima greičiau.
Žinoma, D. Eliotui tokie terminai buvo neįprasti, jis stipriai nerimavo – vakariečiai nepripratę taip skubėti. Ne iš karto, tačiau sutiko dirbti. Mūsų komanda teikė jam visą informaciją apie Ukrainos menininkus, taip pat jis daug keliavo po visą Ukrainą, ieškodamas įdomių šiuolaikinių menininkų. Kelionių metu jis skaitė paskaitas universitetuose mažesniuose Ukrainos miestuose.
Beje, kartu su Bienale vykdėme ir edukacinę programą. Ji vyko apie 5 mėnesius, jos metu čia lankėsi apie 25 svarbiausi meno pasaulio teoretikai, kultūrologai, kuratoriai. Šiuo metu pagal čia skaitytas paskaitas rengiame knygą ukrainiečių ir anglų kalbomis. Ja bus prekiaujama žymiausiuose pasaulio muziejuose.
Parengėte tokias milžiniškas erdves, suorganizavote tokį didelį projektą ir visa tai – per 9 mėnesius?
Taip...
Kiek žiūrovų jau apsilankė parodoje iki šios dienos?
Tiesą pasakius, mes kiek pervertinome į Kijevą atvažiavusius futbolo sirgalius, kurių dauguma bienalės taip ir nepamatė. Tačiau šiuo metu Arsenale jau apsilankė apie 90 000 lankytojų. Bienalės nakties metu čia apsilankė 12 000 žiūrovų, o į atidarymą atėjo apie 6 000 svečių.
Ar renginys susilaukė kokios nors kritikos žiniasklaidoje?
Iki renginio visi kažkiek baiminosi to, kaip šiuolaikinio meno renginį sutiks Ukrainos publika. Buvo nuomonių, kad mūsų žmonės dar nėra pasirengę suvokti ir vertinti šiuolaikinį meną. Tačiau ši bienalė visiškai sulaužė stereotipus, kad esame dar nesubrendę. Net keista, kad sulaukėme itin palankių atsiliepimų tiek iš vakarų, tiek iš Ukrainos ir net Rusijos žiniasklaidos – pradedant nuo kultūrinės ir baigiant geltonąja spauda. Visus pavergė pusantro kilomentro žiūrovų eilė muziejaus bienalės nakties metu. Juk niekaip nepriversi žiūrovų stovėti eilėje, jei jie to nenori. Buvo labai daug žmonių. Jaunų ir vidutinio amžiaus. Visi labai kultūringi ir supratingi. Buvome tiesiog laimingi.
