Bet Lietuvoje V. Miškinis labiausiai žinomas kaip berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas, dirigentas, todėl ir šis interviu su juo apie gyvą Lietuvos muzikinę legendą – vaikų ir jaunuolių chorą „Ąžuoliukas“.

-Visi kalbame apie tai, kad Lietuvos visuomenė neatpažįstamai pasikeitė. Kadangi su vaikais dirbate per trisdešimt metų, bendraujate ne tik su jais, bet ir su jų tėvais, pasakykite - mes pasikeitėme į gerąją ar į blogąją pusę? Kokie dabar vaikai, palyginus su sovietmečio laikų arba su tais, kurie ateidavo dainuoti prieš dvidešimt – penkiolika metų?

-Dabar į „Ąžuoliuką“ ateina mažiau ryškių muzikinių gabumų turintys vaikai. Tų pačių meninių ambicijų, tų pačių tikslų turime siekti su mažiau talentingais vaikais. Kita vertus, dabar vaikai gauna solidesnį muzikinį išsilavinimą ir tai padeda siekiant kokybės. Kas mane labiausiai jaudina iš šiandieninių pasikeitimų? Pasikeitė tėvų mentalitetas, požiūris į vaiko dalyvavimą „Ąžuoliuke“. O tai rodo - neabejotinai pasikeitė visuomenės vertybės.

Vis dažniau choristų nesulaukiu ne tik repeticijose, bet ir iš anksto suplanuotuose koncertuose. Didžioji dauguma tėvų net nesiteikia apie tai manęs informuoti. Jie tiesiog neišleidžia vaikų. Vis ryškesnis požiūris, kurį vadinu „dzin“. Na, ir kas, kad mano vaiko nebus koncerte? Mano vaikas pavargęs, nedalyvaus vieną kartą koncerte – nieko baisaus neatsitiks.

Kiekvienais metais gruodžio 26 dieną koncertuojame Filharmonijoje, o praėjusiais metais tą patį vakarą dar koncertavome Kongresų rūmuose. Ir ką jūs manote? Į šį koncertą iš penkiasdešimties planuotų vaikų atėjo tik jų dalis, nors nė vienas vaikas ir nė vienas tėvas nepasakė negalėsią dalyvauti. Maniau, mane ištiks infarktas, buvau pritrenktas. Ir tai ne pirmas kartas. Pamiršome, jog turime būti etiški. Kaip tą ligą pagydyti – nežinau, nes mano kolegos kituose miestuose kalba apie tą patį. Anksčiau to nebūdavo, galvosūkis – ką daryti?

-Vaikai dabar greičiau bręsta, galbūt ankstyvėja ir balso mutacija? 

- Akceleracija akivaizdi. Užpraeitais metais lankiausi Londone, to miesto berniukų chorų vadovai manęs klausė, ar Lietuvoje vaikų balsai taip pat anksti mutuoja kaip ir Britanijoje. Labai nustebau, kad ir ten paankstėjo balso kaita, juk, rodos, ten nebuvo jokių ekonominių pasikeitimų, kardinaliai nesikeitė mityba. Lietuvoje, kai pagerėjo gerbūvis ir vaikai pradėjo valgyti tai, ko nevalgydavo anksčiau, pavyzdžiui, hormonais išauginamų vištų mėsos, egzotinių vaisių, pradėjo daug anksčiau bręsti. Dvylikos metų berniukas gali prašnekti vyrišku balsu, nors jo išvaizda dar tebėra vaikiška. 

-Prieš porą dešimtmečių rengiau reportažą apie „Ąžuoliuko“ gastroles po Vokietiją ir Belgiją. Beveik tris savaites važinėjau kartu su jumis, mačiau choro užkulisius ir tai, kaip puikiai realybėje veikia sentencija „Vienas už visus, visi – už vieną“, kaip vyresnieji lyg savo akį saugo ir globoja mažesniuosius, o vadovo žodis – neginčijamas. Ar ir dabar vyrauja tokia pat tvarka ir drausmė?

-Mikroklimatas „Ąžuoliuke“ yra tinkamas bręsti vaikams kaip asmenybėms, kiekvienas čia randa sau palankią terpę atsiskleisti. Nėra jokio engimo, jokių persekiojimų, jokių kastų ir skirstymų į gabius ir negabius. Jei vaikas pateko į „Ąžuoliuko“ globą, jis turi visas teises ir, žinoma, pareigas – mokytis, stengtis, siekti geriausio. Vyrauja moralus santykių pasiskirstymas.

Fizinis smurtas „Ąžuoliuke“ neleidžiamas. Vyrai, vadinamoji „pensija“, akylai stebi, kad koks penktokas neskriaustų ketvirtoko. Nebetoleruojame net paišdykavimų stovyklose, kai ankstesniais laikais miegantįjį kiti pajuokaudami ištepdavo dantų pasta (taip žargonu vadinamas „makaras“ ), dabar tai tabu.

-Drausmės klausimas „Ąžuoliuke“ suderintas lyg šveicariškas laikrodis ir ne tik todėl, kad puikiai veikia sistema, kai kelionėse vyrai atsakingi už mažuosius, jūs esate griežtas vadovas.

-Žinoma, privaloma laikytis sceninės, meninės drausmės. Ir tą tvarką diktuoja mokytojai, ne tik aš. Suaugusiems vyrams, kurie savo profesijoje užima svarbias pareigas, chore taip pat esu vadovas ir atėję čia jie privalo paisyti manęs. Vaikai priskirti vyrams ir šie akylai prižiūri savo globotinius. Vyrai už juos atsakingi ne tik laisvalaikiu, bet ir tada, kai berniukai repetuoja, koncertuoja. Vyrai atsako už paliktas natas, privalo priminti, ar užsirišo kaklaraištį, ar nepamiršo batų, kojinių... Vienas to tikrai nesugebėčiau sukontroliuoti.

-Užsienio gastrolėse jums labai daug padėjo tų šalių muzikos gerbėjai, apgyvendindami „Ąžuoliuko“ choristus savo namuose. Ar ir dabar keliaujate tokiu pat principu, o gal galite apsigyventi viešbučiuose, išsimokėti komandiruotpinigius, juk mūsų valstybė sustiprėjo, nebėra tokia, kokia buvo Nepriklausomybės pradžioje? 

-Ir dabar panašiai. Tik visiems noriu pasakyti – „Ąžuoliukas“ – ne turistinė organizacija. Mūsų kelionių tikslas yra koncertai ir nuo organizatorių priklauso, kur jie mus apgyvendins, ar viešbučiuose, ar privačiai pas žmones. Mes stengiamės, kad kelionė choristams nekainuotų, niekada nerenkame kelionei pinigų iš vaikų tėvų. Bent stengiamės, kad tokios kelionės įvyktų.
Dėl to gastroliuojame rečiau.

-Kas jums labiausiai padeda dirbant su vaikais – intuicija, asmeninė patirtis, prisiminimai apie tai, koks pats buvote vaikystėje, o gal skaitote psichologijos ar kitokias knygas, kuriose mokoma, kaip valdyti ir įtakoti kitus?

-Dabar esu mažiau linkęs rizikuoti, anksčiau eidavau va bank – repertuarus rengdavome labai sudėtingus, dabar darausi atsargesnis. Dabar atsakingiau įvertinu choristų galimybes. Pats turėjau puikų mokytoją Hermaną Perelšteiną, iš kurio daug ko išmokau. Jis sprendimus priimdavo, prieš tai gerai juos apsvarstęs. Tapęs vadovu, su choristais bendravau jo leksika, kol galiausiai perėjau prie savos.

Kadangi dėstau studentams chorinį dirigavimą, skaitau paskaitas apie darbą su jaunimu bei moksleivija, tai papildomai domiuosi metodika, psichologija. Užsienyje esu dalyvavęs daugybėje profesinių mokymų, išklausęs daugybę paskaitų, stebėjęs meistriškumo kursus. Tai sudaro solidų mano pažinimo bagažą. Negailiu pinigų investuodamas į man reikalingą literatūrą, įrašus. Neverdu vien tik savo sultyse.

-1996 metais H.Perelšteino iniciatyva įkurtas „Ąžuolų“ klubas. Kas jam priklauso, kokiu tikslu jis suburtas?

-Į šį klubą susibūrę buvę „Ąžuoliuko“ dainininkai. Jo dabartinis prezidentas yra buvęs choristas Dainius Čižas. Prieš tai klubui vadovavo prof. Povilas Gylys.Tikslas – bendrauti tarpusavyje, padėti „Ąžuoliukui“ finansiškai. Choro penkiasdešimtmečio proga klubas savo lėšomis įrengė H. Perelšteino klasę, kurioje įkūrėme choro muziejų. Prieš tai net padovanojo fortepijoną. Kasmet buvusio vadovo gimimo ir mirties dienomis renkamės prie jam skirtos paminklinės atminties lentos. Klubas organizuoja susitikimus su garsiomis asmenybėmis (nuo menininkų iki sporto žvaigždžių), remia kasmetinę vasaros darbo ir poilsio stovyklą.Tai ne komercinis vienetas, o klubas kurio veikla grynai filantropinė.

-Ištarus frazę: „Jis lankė „Ąžuoliuką“, to žmogaus vertybinės ir moralinės akcijos pakyla akyse. Pagal prestižą Lietuvoje tai prilygsta frazei: „Jis mokėsi Oksforde“. Kaip jums atrodo, kodėl egzistuoja „Ąžuoliuko“ legenda? Ar galite garantuoti, ko niekada nepadarys, kaip nepasielgs žmogus, dainavęs „Ąžuoliuko chore“? 

Vytautas Miškinis

-„Ąžuoliukas“ dirbo ir dirba motyvuojamas aukštų meninių ambicijų, aišku, kiek tai leidžia mūsų galimybės. Šešiametis berniukas, atėjęs į chorą ir pradėjęs nuo lengvų dainelių, per labai trumpą laiką paruošiamas taip, kad neužilgo jau dainuoja oratorijas. Čia mokytojų pastangos išties milžiniškos. Iš mūsų visuomenė reikalauja kokybės. Ją garantuoti labai sunku, dėl to tenka gerokai pasistengti. Dar nė vieno vaiko „Ąžuoliukas“ nesugadino, apkraudamas jį solidžia muzikine veikla.

Mes daug reikalaujame ir iš savęs, ir iš vaikų, dauguma jų užaugę būna reiklūs tiek sau, tiek ir kitiems. Taip formuojamos principingos asmenybės, lyderių įgūdžiai. Dainuodamas „Ąžuoliuke“ žmogus įgyja ne tik muzikinį išsilavinimą. „Ąžuoliukas“ - psichologinis fenomenas. Vaikų, kuriuos jungia menas, tarpusavio santykiai tarspta kitaip. Sentimentai išlieka visam gyvenimui. Meninė bendrystė vaikus sujungia ypatingai ir tai nepasimiršta užaugus.

Visa tai formuoja ypatingus tarpusavio santykius.Ypač tam tarnauja kasmetinė vasaros darbo stovykla, kurioje ir gimsta nuoširdūs tarpusavio ryšiai Šį fenomeną man sunku paaiškinti. „Ąžuoliuką“ kartais vadina mafija, bet mes esame tiktai klanas. Gerąja to žodžio prasme. Šis „Ąžuoliuko“ fenomenas mistiškas ir man pačiam.

-Kultūros padėtis Lietuvoje niekada nedžiugino, bet dabar kultūros darbuotojai ypatingai skundžiasi – bibliotekose trūksta knygų, jos labai brangios, viskam trūksta pinigų, net labai geri teatrai išsilaiko tik todėl, kad jų režisieriai kviečiami režisuoti užsienio šalyse. O kaip chorams – visada sunkūs laikai ar būna ir lengvesnių?

-Padėtis tokia - su mažesniais atlyginimais, dirbdami mažiau valandų, turime pasiekti tos pačios kokybės.Tai palietė visus „Ąžuoliuko“ mokytojus. Valstybė neatsižvelgia į tai, ar savo darbą atlieki labai gerai, ar dirbi tik formaliai - atlyginimas mokamas visiems vienodas. Mes, „Ąžuoliukas“, traktuojami taip pat, kaip ir bet kuri muzikos mokykla Lietuvoje, tačiau reikalaujama iš mūsų kelis kartus daugiau. Nepaisant visko mūsų požiūris išlieka tas pats – jei darai, daryk rimtai ir iki galo.

Keista, kad pirmiausia taupoma kultūros ir švietimo sąskaita. Skaudžiau, kai skriaudžiami ne tik vaikai, bet ir seneliai. Šalies gynyba – svarbu, bet ar realiai apsiginsime? Suglumau išgirdęs, kiek mokama laikinajam „Snoro“ administratoriui – ar mūsų valstybė buka, neturime savų ekonomistų?

Protu sunkiai suvokiami dalykai! Kodėl mūsų šalyje manoma, kad į visas sritis investicijos naudingos, išskyrus į kultūros ir švietimo? Bet pažiūrėkime, ką mes žinome apie senąsias šalis, kas mums svarbu istoriniu požiūriu? Domimės, kokie meno šedevrai ten sukurti, o ne kiek tada uždirbo bankai ar kiek koks karalius turėjo aukso.

Pirmiausia mus domina, kokių meno vertybių sukurta jam vadovaujant. Tik kultūra turi išliekamąją vertę, o ne bankas. Kodėl mūsų valdžia tai užmiršta? Neverta taupyti kultūros sąskaita, nes jau dabar kultūrą jaunimas tapatina tik su televizijų laidomis ir ten propaguojamu „menu“. Kiek potencialių jaunųjų menininkų jau išvyko iš Lietuvos, nusivylę savo ateities perspektyva.

-Jūsų netrikdo didelė emigracija?

-Tai „normalus“ reiškinys valstybėje, kurios valdžia nelabai žiūri į savo žmonių ateitį, o pirmiausia skaičiuoja ir viską vertina ekonominiu aspektu. Žmonėms liepia veržtis diržus, o kaip elgiasi patys? Kol mes neturtingi, tol gajus noras pirmiausia pačiam apsirūpinti, išspręsti savo socialinius reikalus, dėl to dažnai perlenkiama lazda ir per visą nepriklausomybės laiką tų perlenktų lazdų buvo jau labai daug. Jeigu ministrai viską sprendžia taip, kaip liepia frakcija, nieko gero negalime tikėtis. Ministras turi būti ne politikas, o srities, kuriai vadovauja, profesionalas ir jo sprendimus turi lemti ne politinės frakcijos interesai, o profesinis supratimas. Deja, tokia valdžios piramidė.

-Kaip vertinate televizijose rengiamus chorų karus?

-Kiekviename reiškinyje slypi dvi medalio pusės. Iš dalies tai pozityvu, bet tai yra netikras to žanro atspindys. Tai šiek tiek gelbsti ir propaguoja choro žanro prestižą. Choras neatrodo toks jau neįdomus, statiškas, pasirodo, galima ir pajudėti, paišdykauti. Bet, antra vertus, kokį chorinės muzikos supratimą formuoja televizijos? Iškreiptą. Yra tikimybė, kad žiūrovai, maitinami tik tokiu reginiu, neatpažins tikrojo žanro. Aš kalbu apie dabartines komercinių televizijų propaguojamas laidas. Gaila, kad chorų LTV konkursas „Lietuvos balsai“ išgyveno tik vieną sezoną. Jame bent girdėjome tikrą gyvą garsą .

-Dažnai lankotės įvairiose Europos šalyse. Kokios ten chorinio dainavimo tendencijos – chorai populiarūs, nyksta?

Vytautas Miškinis

-Na, pavyzdžiui, Prancūzijoje chorų yra tiek daug, kad šalyje trūksta chorvedžių. Jie manęs klausia, ar nėra norinčiųjų dirbti. Mano mokinys Rolandas Moleika išvažiavo dirbti į Tulūzą. Daugelyje Europos šalių labai aktyvios visuomeninės chorų organizacijos. „Europa Cantat“ jungia Europos jaunimo chorus, „Musica Mundi“ organizuoja pasaulio chorų varžybas, IFCM yra pasaulinė dirigentų organizacija. Tos trys pagrindinės institucijos judina pasaulinį chorų gyvenimą.

H. Perelšteinas sakydavo, kad choras yra pats demokratiškiausias muzikos žanras, kuriam nieko nereikia, tik kad žmogus ateitų ir dainuotų. Dainavimas chore yra ir žmonių bendravimo forma. Vokietijoje yra per penkis šimtus vien tik vyrų chorų asociacijų, tūkstančiai kitų chorų. Chorinis dainavimas šioje šalyje labai populiarus.Čia dažnai choristai salę išsinuomoja virš alaus baro, padainuoja, o paskui nusileidžia į barą ir bendrauja toliau, gurkšnodami alų.

Dainavimo lygis ne tiek svarbu, svarbu bendravimas. Labai populiarus chorinis dainavimas yra Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, kitose Tolimųjų Rytų šalyse. Stiprus studentiškų chorų tinklas JAV, Kanadoje.

Daug dėmesio šiam žanrui skiriama Rytų Europos valstybėse. Bet trečdalis pasaulio nedainuoja. Nėra tradicijų.

-Nei jūsų, nei jūsų žmonos Reginos niekada nematome jokiuose prašmatniuose banketuose, ji nesifotografuoja blizgių žurnalų viršeliams (o galėtų - jos išvaizda puiki). Jūsų nekviečia į naujojo elito šventes ar jūs nedalyvaujate iš principo?

-Visų pirma, aš nesu labai įdomus šiam lankytojų kontingentui. Čia dominuoja „žvaigždės“, kurių elitui aš nepriklausau. Kviečia, bet pobūviai man niekada nebuvo įdomūs. Be to, dirbu vakarais. Man nereikia viešųjų ryšių akcijų. Žinau, kad į įvairius vakarėlius kai kurie žmonės ir nekviesti ateina. Įvairioje žiniasklaidoje besireklamuojantys žmonės turi savų tikslų. Man nereikia papildomo dėmesio, savo profesinėje terpėje esu pakankamai žinomas ir man to užtenka.

Mano darbas yra pedagoginis, bešmėkščiodamas žiniaskliadoje sau pedagoginių dividentų neužsidirbsiu. Manau, tada, kai nelabai sekasi profesinėje veikloje, atsiranda daug laisvo laiko, lendama į ekranus, vakarėlius, pozuojama prieš fotoobjektyvus. Mokytojas negali kvailai ar pernelyg laisvai elgtis viešoje erdvėje. Tai yra didžiausias mano stabdis pasirenkant, kur dalyvauti. Manęs niekas niekada nematė šėliojant restorane ar kokioje nors viešoje erdvėje. Ir nepamatys.

-Jūsų sūnus taip pat dainavo „Ąžuoliuke“. Ar jo profesija susijusi su muzika?  

-Vaikystėje jis dainavo chore. Kai mano sūnui buvo šešeri, o man dvidešimt penkeri ir aš jau buvau „Ąžuoliuko“ mokyklos direktorius, jis man pasakė: „Kai užaugsiu, aš irgi būsiu direktorius“, bet jis mane pralenkė – savo firmą įkūrė ir tapo jos direktoriumi būdamas dvidešimt trejų. Jis ekonomistas, jo buvusi darbo sritis – įmonių mokumo analizė. Dabar jo darbo sritys - verslas, finansai, vadyba. Turi tris dukras (paskutinioji gimė prieš gerą mėnesį), taigi aš esu turtingas senelis. Tiesa, kadangi aktyviai dirbu, o darbas vakarais, tai anūkes matau retokai.

-Kokią programą dabar ruošia „Ąžuoliukas“? Kur planuojate koncertuoti šiemet?

-Kalbėdamas apie ateitį, visuomet dairausi į praeitį – į tai, kas nuveikta, nes tik taip įmanoma riedėti ne nuo kalno, o lipti aukštyn. Neseniai buvome užkopę į aukštą kalną – dainavome F. Mendelssohno (F. Mendelsono) oratoriją „Elias“, kurios paprastai nedainuoja vaikai ir kuri yra labai sudėtinga. O ją atliko maži vaikai. Tam su jais paaukojome daugiau negu pusmetį.

Tokių aukštų ambicijų skatinami, norime ir šiais metais parengti kažką panašaus. Kasmet parengiame po vieną didelį ir rimtą kūrinį. Žinoma, sudėtingų kūrinių galime imtis ir dėl to, kad mūsų choras mišrus, jame dainuoja vaikai, jaunuoliai ir suaugusieji. Vienas artimiausių darbų – Karlo Jenkinso „Requiem“. Kūrinį ruošime liūdnai sukakčiai - Japonijoje praūžusio cunamio metinėms paminėti.

Vien Japonijoje dainavome per 150 koncertų. Tuose miestuose, kurie dabar sugriauti. Todėl nauja mūsų programa - ne tik etinė pareiga, bet ir didelė širdgėla. Dainuosime kartu su studentų chorais. Esame pakviesti į Prancūziją. Norime išleisti keletą naujų muzikinių albumų. Mūsų laukia ir Moksleivių dainų šventė su didžiuliu repertuaru, kasmetinis festivalis „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ Klaipėdoje, koncertai įvairiuose Lietuvos miestuose. Vėl dairomės kito didelės apimties kūrinio. Darbo nestingame.

-Buvo kalbama, kad taupumo sumetimais šiemet Dainų šventė neįvyks.
 
-Prieš Naujuosius metus teko ir man kovoti už tai, kad ji būtų. Niekaip negalėjome suprasti, kaip gali būti aukojama šalies biudžeto taupymui būtent šis renginys. Dainų šventę jau gina įstatymas, nėra net poįstatyminio akto, kuris leistų laviruoti. Būdamas švietimo ministru, ginčiau tai krūtine, juk pažeista mūsų tradicija. Juolab, kad per nepriklausomybės metus net dvi Dainų šventes ši ministerija jau paaukojo.O gal tai tampa tęstine tradicija ? Mane ir suglumino toks atmestinis dabartinio ministro požiūris, kai paminama net UNESCO pozicija. Ši organizacija Baltijos šalių Dainų šventes paskelbė nematerialiuoju žmonijos paveldu. O mes..!