V.Žukas ragina branginti autentiškas mūsų gamtos ir kultūros formas, krašto ženklus ir simbolius, apmąstyti visa tai profesionaliai, be pompastikos ir verkšlenimų.
Kūrybos tyloje
Jei ne Lietuvoje, kokioje šalyje norėtumėte gyventi?
Man visur gerai, kur galiu dirbti. Trys iš šešių mūsų vaikų mokosi ir dirba užsienyje, bet apie savo išvykimą dar negalvoju. Kitas reikalas, jei gauni kitos šalies kvietimą ar užsakymą. Tada važiuoju, nes Lietuvoje jų vis mažiau...
Ar skaičiuojate savo kūrinius? Kiek jų iškeliavo pas meno mylėtojus Lietuvoje ir svetur?
Niekada nesurašinėjau savo darbų, tik apytikriai galiu pasakyti: keli šimtai yra užsienyje, kita tiek – Lietuvos kolekcijose. O tai, kad dirbi gana daug, dar nereiškia, kad ir padarai daug. Kartais išties pavyksta padaryti gana greitai, lyg su įkvėpimu. Bet esu iš tų, kurie tą patį darbą gali šlifuoti ilgai ir kantriai – kartais keletą metų. Šitaip gali prisotinti mintį, ištobulinti formą. Bet kartais labai norisi šviežumo.
Atsisakęs gana triukšmingos ir kupinos netikėtumų žurnalistikos pasinėrėte į kūrybos tylą. Ar ilgam?
Daile užsiimu jau beveik 40 metų, nuo ankstyvos jaunystės, o žurnalistikoje buvau naujokas, atėjęs tik Atgimimo metais, kai atsikovojome žodžio laisvę. Pastebėjau, kad mene ir žurnalistikoje galioja panašūs kūrybiniai principai: visur reikalingas aktualumas, netikėtumas, įtaiga, reikia gero temos parinkimo, siužeto vystymo, reikia išauginti kulminaciją, baigti epilogu arba apibendrinimu. Visur būtinas ne tik temos, bet ir formos patrauklumas, originalumas.
Net šeimos ir valstybės gyvenime matau tuos pačius dėsningumus, tą pačią komponavimo būtinybę. Ką norėjau ir galėjau, per 15 žurnalistinio ir vadybinio darbo metų pasakiau ir padariau. Dabar tiesiog grįžau ten, kam ruošiausi nuo jaunystės.
Kad per toli nenubėgtų
Dažnas stebisi ir džiaugiasi gausia jūsų šeima. Kokios vertybės buvo puoselėjamos jūsų ir žmonos šeimose?
Mes irgi stebimės ir džiaugiamės mūsų gerais jau užaugusiais vaikais. Jokios papildomos šeimyninės vertybės nebuvo puoselėjamos nei mano, nei žmonos Auksės šeimose. Tiesiog susituokę mes ne svajojome, bet negaišome laiko (juokiasi).
Ar galite pasidalyti savo sėkmingos santuokos receptu? Ar žmona yra ta geroji fėja, apsauganti jus kaip menininką nuo buities rūpesčių? O gal ji mūza, įkvepianti jus kūrybai?
Manau, sėkminga santuoka būna tada, kai bent vienas iš sutuoktinių yra kantrus. Ir jei šeimoje yra vienijanti pasaulėžiūra. Žmona – mūza? Nebūtinai. Juk žinote tą pasaką, kai bėgikas prisirišo medžius prie kojų, kad per toli nenubėgtų. Kartais kūryboje tai irgi gali labai praversti.
Įkvėpimą kartais jaučiu, kartais ne. Kartais su įkvėpimu padarau prastą dalyką, kartais be įkvėpimo – sėkmingą. Todėl esu nuolatinio darbo, nuolatinės kūrybos šalininkas. Nepaisant aplinkybių.
Į meną pasuko tik du vaikai. Raginote juos eiti tokiu keliu ar, atvirkščiai, prilaikėte?
Tikrai neskatinome jų, nes linkėti savo vaikui to paties vargo būtų nedora. Bet viena dukra tapo muzike, o priešpaskutinis sūnus pasirinko dailės studijas – na, mes netrukdysime, padėsime.
Glumina ir siutina apsimetėliai
Esate žinomas liaudies meno ir senosios bažnytinės dailės kolekcininkas. Ar tie kūriniai įkvepia jus naujiems darbams?
Taip, senoji mūsų dailė įkvepia. Mobilizuoja. Tie tikri, taurūs šventųjų veidai tarsi kamertonai – gyvenime ir kūryboje. Jie ir lietuviški, ir universalūs. Turiu vieną medinę Marijos Maloningosios figūrą, kurios veidas – kaip nulietas iš tų didžiųjų akmeninių figūrų, surastų Velykų salose. Savo darbuose sąmoningai sakralumą tai priartinu, tai atitolinu. Kartais nuo jo norisi pabėgti, norisi įžvelgti prasmę paprasčiausiuose žmogaus rankomis sukurtuose daiktuose, pasodintuose augaluose. Nesinori sakralumo nuvalkioti, norisi šviežio žodžio ir vaizdo. Todėl kartais verta jo išsiilgti.
Koks žmogaus bruožas jus labiausiai žavi, o koks piktina?
Mane glumina ir siutina apsimetėliai, pataikūnai ir tinginiai. O žavi išmintingi ir kilnūs žmonės.
Sakoma, kad gyvename vartotojų visuomenėje. Ar pasikeitė požiūris į meną ir kūrėją?
Nežinau vieno atsakymo. Gal pasikeitė, gal ir ne. Snobų visada buvo. Bet dailininkui svarbu, kad būtų vienas kitas, kuris neieškotų išorinių efektų, bet justų geras aspiracijas, skirtų tikrus dalykus nuo imitacijų.
Atitolote nuo politinio šalies gyvenimo. Dėl ko labiausiai sopa širdį galvojant apie Lietuvą?
Labiausiai sopa širdį dėl politikoje esančios gausybės niekšų, egoistų, kurie turėtų rūpintis kitais, bendruoju gėriu, pirmiausia – labiausiai stokojančiais, o rūpinasi savimi. Ir dar skauda, kad tie patys varguoliai leidžiasi apkvailinami, renka į valdžią prietrankas. Belieka užsimiršti ir imtis kūrybos (juokiasi).
Su matriarchato pakraipa
Kodėl gyvenimą pačiame Vilniaus centre iškeitėte į loftą pramoniniame rajone? Gal jau pabėgote ir iš ten?
Dabar gyvename Žvėryne. Tiesa, aš pats pastaraisiais metais dažniau gyvenu kaime. Piešiu Aukštaitijoje prie Alantos. O ana palėpė sostinės mokslininkų namuose buvo smagi kitiems – svečiams, žurnalistams, bet tik ne gausiai mūsų šeimai. Todėl be jokio gailesčio šias patalpas pardavėme ir išsikėlėme į patogesnę aplinką, kur poilsis po darbo yra daug kokybiškesnis. Nesame sentimentaliai prisirišę prie namų ar butų – šeimoje turi būti visiems gerai, vieno ar kito nuomonė pas mus nedaug tereiškia, nes mūsų namuose – demokratija – daugumos teisė. Su matriarchato pakraipa (šypsosi).
Svajonės beviltiškai skrajoja
Esate žinomas ir kaip keramikas. Kada ir kodėl sukišote rankas į molį? Kada vėl užkursite degimo krosnį?
Gal prieš aštuonetą metų svečiavausi Leliūnuose pas keramikos meistrą ir muziejininką Vytautą Valiušį. Jis mane pažinojo, sako: „Atvažiuok pas mane rimčiau padirbėti, duosiu molio, žiedimo ratą, glazūrų, krosnių.“ Po pirmos vasaros užkibau. Penkerius metus savo studijoje Vilniuje lipdžiau ir degiau glazūruotos keramikos reljefus, kartais iš jų montavau didesnius pano – šamotinius koliažus, padariau keramikos stulpų, papuošalų, skulptūrų.
Bet dabar ir šitas periodas pasibaigė, krosnis padėta po laiptais. Bet jei kam reikėtų tokių darbų, iškart ją išsitraukčiau. Glazūrų kibiruose turiu, užsakyčiau Kuršėnuose užmaišyti kelis šimtus kilogramų balto šamoto – ir į priekį. Keramika turi savo technologinę magiją. Tai trijų pagrindinių stichijų rezultatas – žemės, vandens ir ugnies. Ji žmogui labai artima, kūniška, erotiška.
Apie ką svajojate, ko siekiate kaip menininkas dabar?
Mano svajonės beviltiškai skrajoja, negalėdamos atlikti savo misijos. Jos manęs nesugundo ir prie laivo stiebo man nereikia prisirišti. Jų paprasčiausiai neprisileidžiu. Todėl ir praradimų ar netekčių su jomis nepatiriu.
Idėja, kūrybinis sumanymas nėra svajonė. Ji yra konkreti. Idėjų yra daug – belieka kritiškai atsirinkti ir atlikti. Padaręs vieną darbų ciklą eini prie kito. Toks mano metodas – racionalus, be jokių svajonių, bet ir be traumų. Tačiau man reikia nuolatos stebėti aplinką, žmones, gamtą, matyti ir analizuoti autentiškos kultūros reiškinius – mokytis iš jų temų gretinimo, netikėtų simbolių, spalvų ir formų įtaigos.
Ko siekiu ar laukiu dabar? Laukiu pavasario! Dar niekada nebuvau pasodinęs tiek obelų, vyšnių, kriaušių, aviečių, dar ąžuolų, vijoklių, kelių veislių erškėčių, gudobelių... Sodybą komponuoju kaip paveikslą. Jeigu visa tai prigis – piešiu sprogstančias šakas, žiedus, lapus, uogas, vaisius. Bet jei kas neprigis, piešiu ir tapysiu tas pačias, tik nudžiūvusias šakas, tame pačiame laukų, uosių ir baltosios Alantos bažnyčios fone. Nes gyvenimas yra visoks, jo ženklai yra iškalbingi, bet supinti, o metaforos – keliasluoksnės. Pavyzdžiui, driežas, išlindęs į saulės šviesą, gali būti ir velnio, ir Kristaus simbolis. Svarbu pasirinkti, kurio tau labiau reikia.
Mokėsi Vilniaus 23-ioje vidurinėje ir Vilniaus dailės mokyklose, 1979 m. baigė Vilniaus dailės institutą.
1989 m. įkūrė „Lietuvos katalikų radijo“ redakciją ir iki 1997 m. jai vadovavo, rengė kultūrines ir religines radijo laidas. 1990 m. sukūrė dviejų dalių televizijos filmą „Agrastų vynas“. Spaudoje paskelbė straipsnių apie kultūrą ir religiją. 2000–2001 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius, vėliau vedė tiesiogines Lietuvos radijo laidas.
Dailės parodose dalyvauja nuo 1979 m. Surengė asmeninių tapybos parodų ir dalyvavo keliasdešimtyje grupinių – Lietuvoje ir užsienyje. Kuria įvairių žanrų dailę: molbertinę tapybą, freskas, grafiką, žiestą ir reljefinę keramiką, juvelyriką. Naujausi jo keramikos darbai padengti keliasluoksnėmis glazūromis, po kelis kartus išdegti 1 000–1 300 laipsnių krosnyse. Kūriniuose ryški religinė tematika: plaketės su liepsnojančios širdies, madonos su kūdikiu, rokailinių ornamentų reljefais asocijuojasi su archeologiniais radiniais, slėpiningais ženklais iš praeities. Tapybai būdingas sodrus, išraiškingas koloritas, paveikslus užpildantis ekspresyvios faktūros žymėmis.
