Ne kiekvienas juvelyras, kuriantis papuošalus, savo darbus pristato parodose. Pasak šios srities žinovų, taikomoji praktinė juvelyrika labai skiriasi nuo meninės juvelyrikos. R. Rinkevičienė priklauso pastarajai krypčiai. Ją vadina lietuviškos juvelyrikos klasike. Jos darbai turi ypatingo žavesio, kuris užburia magnetine trauka.
Autorė mėgsta nuolat bendrauti su savo sukurtais dirbiniais kaip su gyvais. Nuolat užsuka jų pažiūrėti į galerijas, trumpam išima iš vitrinų, pavarto rankose, apžiūri ir vėl padeda į vietą. Tąkart pabendrauja ir su lankytojais.
Kaunietės juvelyrės darbai vis dažniau keliauja į parodas. Juos noriai trumpam skolinasi drabužių dizainerės, kai pristato proginių drabužių kolekcijas.
Kai papuošalai ilgėliau užsibūna dirbtuvėje, autorė mėgsta tuos pačius kūrinius patobulinti, suteikia jiems šiek tiek kitokią formą.
Sidabro atradimas
Pasak menininkės, šiais laikais į juvelyriką vyrauja praktinis požiūris. Žiedas, apyrankė, auskarai - tradiciniai papuošalai, ir, atrodo, ką dar naujo galima sumanyti ar kitaip padaryti.
„Metalas kinta, jam subrandinti kartais prireikia net kelerių metų. Kai atradau sidabrą, su juo iki šiol nesiskiriu. Šis brangokas metalas yra gana plastiškas, prie jo dera gintaras, malachitas, upės perlai, turkis, kalnų krištolas, granatai, net paprasčiausias stiklas", - pasakojo R. Rinkevičienė.
Autorė atrado ir savitą sidabro apdirbimo techniką, kuri asocijuojasi su lengvu drugelio skrydžiu. Šis lengvumas padeda kurti įspūdingos formos papuošalus.
„Man labai svarbu, kad turėčiau galimybę kurti. Koks bus mano darbų likimas, apie tai tuo metu negalvoju, - sakė ji. - Nei sidabrui, nei gintarui, nei kitai medžiagai nėra amžiaus cenzo. Ateina laikas, kai tas pats dalykas įgauna naują kvėpavimą. Aš niekada nepataikauju madai ir nesitaikau prie jos reikalavimų. Stengiuosi išlikti savimi", - teigė menininkė.
Be šablonų
„Man patinka keisti įprasto papuošalo paskirtį. Šabloniškumas netinka geriems dalykams", - sakė juvelyrė. Paprastai apyrankę nešiojame ant riešo. Bet tą patį papuošalą juvelyrė gali pasiūlyti užsimauti ir ant žasto. O sidabrinis vėrinys kaip girlianda gali nuvilnyti žemiau talijos.
„Tik bėda, kad mūsų moterys vis mažiau turi progų pasipuošti nekasdieniškais dirbiniais", - pripažino autorė. Pasak juvelyrės, šventes turime kurti patys, kad mūsų gyvenimas būtų ne toks monotoniškas.
„Ar ne šventė, kai minime savo artimųjų jubiliejus? Man tai pati gražiausia šventė. Ypatinga proga, kai einame į teatrą ar filharmoniją. Tokiais atvejais verta iš dėžučių išimti papuošalus ir jais pasidabinti", - teigė ji. Kai tik pasitaiko proga, R. Rinkevičienė visada pasipuošia savo kurtais dirbiniais.
