Vasaros pradžioje bus išleista A.Savicko dviejų pastarųjų dešimtmečių kūrybą apibendrinanti knyga "Senojo tapytojo dienoraštis" ir liepos mėnesį kartu su dailininko darbų paroda pristatyta tarptautinėje meno galerijų mugėje ARTVILNIUS 2009 - viename svarbiausių "Vilniaus - Europos kultūros sostinės" renginių.
Rugsėjo pradžioje Vilniaus rotušėje surengta jubiliejinė A.Savicko paroda leis dar išsamiau susipažinti su dailininko kūryba.
Drobėms reikia erdvės
"Tapytojas sunkiasvoris - kaip Žydrūnas Savickas, - prieš parodos atidarymą juokavo A.Savicko sūnus dailininkas Raimondas Savickas ir jau rimtai pridūrė: - Nepaisant amžiaus, drobės didelės. Reikia erdvės. Anksčiau bent kas dešimt metų būdavo surengiama paroda Šiuolaikiniame meno centre. Dabar ten eksponuojamas Šveicarijos menas "Kintančios tapatybės". Ir Radvilų rūmuose nepavyko gauti salės. Realistinė rusų tapyba iš Latvijos nacionalinio muziejaus kolekcijos, matyt, svarbesnė Europos kultūros sostinei."
Savicko paveikslų galerijoje eksponuojama 20 dailininko paveikslų, nutapytų per pastaruosius dvejus metus. Ši ekspozicija, pasak R.Savicko, įdomi tuo, kad darbai aprašyti ir jų kūrimo procesas atskleistas "Senojo tapytojo dienoraštyje", rašytame 2007-2008 metais. Jo ištraukos taip pat pristatomos lankytojams. Knygoje bus sudėtos ir 150 darbų reprodukcijos.
Ir kūryba, ir išgyvenimai
A.Savickas prisipažino, kad, matyt, iš tėvo, rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio, paveldėjo įprotį rašyti. Tai ne senatvės idea fix - dienoraštį rašė visada. Jaunystės užrašus iš Žaliakalnio Kaune kadaise išsaugojo Kazys Boruta ir atidavė Literatūros institutui.
Pastarųjų dvejų metų dienoraštyje - ne tik paveikslai, kūryba, bet ir skaudūs išgyvenimai, patirti prieš metus tragiškai žuvus žmonai Lizai. Tapytojas prisiminė tą naktį sapnavęs, kad ji miršta. Rytą apsidžiaugęs, jog žmona atidaro duris, tačiau atėjo vaikaitė Ramunė ir pranešė apie jos žūtį. Iš skausmo ne gerti ėjęs, o stojęs prie drobės dirbti.
Trys dienos ir 60 metų
R.Savickas pasakojo, kad prieš porą dešimtmečių tėvas galėdavo prie tos pačios drobės visą vasarą praleisti. Dabar labai greitai nutapo paveikslą. Gal todėl ir darbų koloritas pašviesėjo - nespėja nujuodinti. Juokavo ir pats jubiliatas: kadaise norėjęs labai genialų paveikslą nutapyti. Tris savaites dirbo, dažų sluoksnis - vis storesnis, reikia vežti į parodą - rėmas sulūžo nuo svorio.
"Supratau, kad geriau a la prima, iš karto, per kelis seansus, - kalbėjo tapytojas. - Dabar dirbu tris dienas ir 60 metų. Kai patirtis - 60 metų, užtenka trijų dienų. Tapau greičiau nei vaikštau. Dabar rašau - darbo pasikeitimas tarp rašymo ir tapymo, bet noriu vėl grįžti prie teptuko, kol smegenys visai nesukalkėjo. Gal šv. Augustinas globojo, kad sulaukiau 90 metų. Gražiai paaiškino vaikaitė Ramunė, kai pradėjau verkti dėl tragedijų, kad likau vienas kaip pirštas. "Bet mes esame", - labai teisingai pasakė, ir mano paveikslai - apie juos."
Nei rodyti, nei pirkti?
Paklaustas, kokią mato savo darbų ateitį, lietuvių dailės klasikas atsakė, kad ne nuo jo priklauso. R.Savickas patikslino, jog per pastaruosius 20 metų valstybė nenupirko nė vieno A.Savicko paveikslo, tad Nacionalinėje galerijoje bus tik sovietinio laikotarpio darbai.
"Gerai, kad yra Savicko paveikslų galerija, - sakė jos vadovas R.Savickas. - Valstybės politika tokia: nei rodyti, nei pirkti. Į mūsų galerijų tinklą daug žmonių ateina, viskas - nemokamai, bet tai neturi nieko bendra su valstybe. Nežinau, ką kitų perka, bet A.Savicko - visiškai nieko. Manau, naujosios komunikacijos susuko smegenis visiems. Dar yra tokia teorija, kad A.Savicko užtektinai pripirko iki Nepriklausomybės metų."
Pats jubiliatas pasirinko verčiau padeklamuoti vokiečių poeto Heinricho Heine's eilėraštį "Die Lorelei". Pasveikinti iškilaus menininko rinkosi gausybė žmonių: artimieji, mokiniai, kolegos, kūrybos gerbėjai, valdžios atstovai.