Kauno viešosioms erdvėms - tarpdisciplininis meno projektas

Kauno bienalė pradeda naują programą, kurios sritis – miesto gyvenimas ir menininkų vaidmuo jame. Paskutiniąją lapkričio savaitę, be jokios išankstinės informacijos, Kaune esantys “Katos grupės” reklaminiai lauko vaizdo ekranai 180 kartų per dieną rodė tris „Draugiškos zonos #1“ meno projektus.

Šia taktika buvo siekiama sukelti žmonių susidomėjimą ir atverti dažnai užblokuotas mūsų atminties ir patirties kertes. Nuo 2009 sausio 5 dienos projektas bus oficialiai pristatytas ir rodomas dar tris savaites.

Jei žvilgtelėtumėte į Rotušės aikštėje esantį turistų informacijos stendą, perskaitytumėte tokį sakinį anglų kalba - „welcome to the friendly city of Kaunas“. Žodis „friendly“ yra pabrauktas ir prie jo pridėtas klaustukas.

Kad ir kokios būtų priežastys, inertiškumas, šaltumas ir abejingumas lemia Kauno viešųjų erdvių charakterį.

Menininkų vaidmuo

Menininkų ne/veikla viešosiose erdvėse, yra šiuolaikinės meno mokymo sistemos padarinys. Gaila, bet meno mokyklos neugdo gebėjimo įsitraukti į viešąjį gyvenimą ir neskatina menininko ir visuomenės dialogo, todėl daugelis jaunų žmonių palikę meno mokyklas nusisuka nuo meno, rašoma akcijos organizatorių pranešime spaudai.

Rugsėjo mėnesį Lietuvos menininkai buvo pakviesti apmąstyti žmonių jausmus Kauno miestui ir pasiūlyti idėjas projektui „Draugiška zona #1“. Šiuo projektu norima skleisti menininko - tarpininko tarp kultūros ir visuomenės - idėją. Tarpininkavimas vyksta tada, kai menininkas estetinėmis priemonėmis, pasak amerikiečių meno kritikės Rosalyn Deutsche, padeda mūsų „patirčiai būti visuomenėje“.

„Draugiškoje zonoje“ gimė trys projektai, kuriuos bendradarbiaudami sukūrė 7 menininkai.

Eglė Ganda Bogdanienė, Aleksas Gailieša ir Audrius Lašas pristato kūrinį „Aš myliu“, kurį sudaro aštuoni 15 sekundžių trukmės eksperimentinės animacijos filmukai „Aš noriu“, „Aš tikiu“, „Aš myliu“, „Aš galiu“, „Mes norime“, „Mes tikime“, „Mes mylime“, „Mes galime“. Šie filmukai šmaikščiai ir linksmai kalba apie stipriuosius jausmus ir didžiąsias dorybes – meilę, viltį, tikėjimą.

Inga Likšaitė ir Claudia Rohrmoser pristato video darbą „Dingę“. Šis kūrinys remiasi Gintaro Patacko eilėraščiu „Myriop išėjusi bohema“ ir išreiškia kritinį požiūrį į miesto būseną. Video darbas padarytas kaip teks-t-ilinis junginys. Jame vizualiai manipuliuojama tekstilės ir teksto sąvokomis.

Psilikono teatras (Auksė Petrulienė ir Darius Petrulis) pristato seriją filmukų „Užtvenk pyktį - gamink elektrą“. Kaunas yra hidroelektrinės miestas, todėl šie filmukai siūlo miestiečiams draugiškumą kaip alternatyvų neišsemiamą energijos šaltinį - Simpatijos jėgainę. Silikono lėlės mokys miestiečius, kaip transformuoti pyktį į elektrą, rodydamos specialius pratimus.