Festivalis prasidės pasauline Jano Fabrės projekto „Rekviem metamorfozei“ premjera. Į meno istorijos vadovėlius jau įtraukto kūrėjo šiuo metu repetuojamas spektaklis yra bendra Zalcburgo festivalio, Ruro trienalės ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ produkcija.
„Europoje tokie vardai kaip Janas Fabrė arba Romeo Castellucci yra puikiai žinomi. Tai maždaug tas pats, jei kalbėdamas apie kiną, paminėtumei Larsą von Trijerą arba Pedro Almodovarą“, - sakė „Sirenų“ meno vadovė Audra Žukaitytė.
Romeo Castellucci yra vienas mėgstamiausių Eimunto Nekrošiaus režisierių, Europos Naujosios teatro realybės laureatas, Prancūzijos ordino kavalierius ir Venecijos bienalės teatro sekcijos meno vadovas. Dėl savo išskirtinės estetikos italų teatro genijus lyginamas su Bobu Vilsonu ir Matthew Barney.
Vilniuje R. Castelluci žiūrovams pateiks ketvirtąjį epizodą iš „Briuselis“ iš teatro ištakų pakartojimui skirto ciklo „Tragedija Endogonidia“. Likusieji epizodai bus pristatyti filmo pavidalu. Suomijos aktorių susivienijimas „Q-teatteri“ parodys dramą „Variatio delectat“ („Liguista valia“), o egzotiškiausiu „Sirenų“ renginiu taps trupės „Gajuca“ (Čilė) buto šokio spektaklis „Radinys“.
Interaktyvus prancūzų trupės „Theatre du Soliloque“ projektas „Monologai More-Siur-Ragiuze“ („Mirusiųjų murmėjimas“) išsiskirs vieta – planuojama, kad apie 40 žiūrovų pastatymą turėtų stebėti Sereikiškių parke.
„Sudėtinga buvo rasti festivaliui tinkamas kultūrines erdves. Vilniuje tokių beveik nėra, - apgailestavo festivalio tarybos vadovas Oskaras Koršunovas. – Reikėtų, kad valdžia susimąstytų apie jų atsiradimą Vilniuje, nes ateityje be didelės multipleksinės erdvės bus neįmanoma rengti tokius festivalius“.
„Sirenų“ uždarymui skirta „Grammy“ apdovanojimams nominuotos ekstravagantiškos trupės „The Tiger Lillies“ magiška Hanso Kristijano Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ interpretacija. Minėtas kabaretas vadinamas hipnotizuojančia pop opera, kurioje mergaitė su degtukais tampa tragiška balerina.
Festivalio organizatoriai užsiminė, kad lietuviškoje programoje žiūrovai turėtų išvysti garsiausius ir sėkmingiausius spektaklius, tačiau nei konkrečių režisierių, nei pastatymų neįvardijo, nes dėl konkrečios programos vis dar tariamasi.
Skurdus festivalio finansavimas
„Valdininkai taip ciniškai žiūri į kultūrą, kad skiriamos sumos yra juokingos“, - konstatavo O. Koršunovas. 1 mln. litų siekiančio festivalio biudžetas yra tris kartus mažesnis nei analogiško festivalio, vykstančio bet kurioje kitoje Europos šalyje.
Vieno „Sirenose“ rodomo spektaklio kaina siekia daugiau nei 100 tūkst. litų, vienos arenos nuoma – apie 90 tūkst. litų, todėl išsiversti su mažiau nei 500 tūkst. valstybės skirtų litų yra gana sudėtinga.
„Vienas sunkiausių tikslų šiemet – parduoti 10 tūkst. bilietų, kainuojančių 30-40 litų“, - pabrėžė festivalio direktorius Martynas Budraitis, galvoje turėdamas 3 tūkst. praėjusiais metais parduotų bilietų.
Pažintis su kūrėjais
1958 metais Antverpene gimęs Janas Fabre šiuo metu jis yra kviestinis Antverpeno teatro „deSingel“ režisierius. J. Fabre – fenomenalus belgų menininkas: tapytojas, skulptorius, dramaturgas, teatro režisierius, filmų kūrėjas, choreografas ir scenografas. Įžengęs į naują meno sritį, jis imasi plėsti kiekvienos ribas, derinti žanrus, mene įveda „realaus laiko“ matmenį ir dažnai susilaukia prieštaringų vertinimų.
Aštuntame dešimtmetyje pagarsėjo savo performansais, kurių metu degino publikos suaukotus pinigus ir piešė pelenais. Šis įvykis minimas kaip žanro pavyzdys šiuolaikinio meno antologijose. 2002 m. J. Fabre kūrybą įvertino Belgijos karalienė Paola.
Jos užsakymu menininkas papuošė Karališkųjų rūmų veidrodinės salės lubas 1,4 milijono skarabėjų kiautais. Mecenatė pati baigė kūrinį, įklijuodama savo inicialus. Teatre J. Fabre yra pastatęs apie 30 pjesių, šokio spektaklių ir operų. Jo spektaklių centre – žmogaus kūnas laike ir jo transformacijos.
Pasak Luko Van den Drieso, Nyderlandų teatro žinovo, nuolatinio J. Fabrės literatūros patarėjo bei dramaturgo, menininko kuriamas „Rekviem“ – tai tarsi teatralizuotos mišios, kurių centre yra gyvenimas.
„Fabre įkvepia gyvybės mirčiai, šventei, šokiui ir gerbia ją kaip neatsiejamą begalinio gyvenimo ciklo dalį. Mirtis – tai akimirka, kurioje slypi daug tylos. Bet tai yra ir kurtinantis prisiminimų, vaizdų ir dingusių gyvenimo fragmentų koncertas.
Mirties akimirką užgriūva gyvenimo lavina, sudaryta iš juokingų atsitikimų, kvailysčių, intymių istorijų, audringų akimirkų... Mirtis kupina ašarų, tačiau už jų arba tuoj pat po jų kažkur keistai šypsosi gyvenimo kamputis. Tai vyksta be paliovos, vis iš naujo ir iš naujo. Mirtis apgaubia gyvenimą. Gyvenimas apgaubia mirtį.“
Kai Eimunto Nekrošiaus paklausė, kas jam palieka didžiausią įspūdį dabarties teatre, jis atsakė: „Be abejo, Romeo Castellucci“. Šiandien norint pasikviesti tokio lygio meninką tenka keletą sezonų stovėti eilėje. Jo gastrolių grafikas suplanuotas tris metus į priekį.
„Tragedia Endogonidia“ yra platus teatro ištakų pakartojimo projektas. Dešimt epizodų, t.y. dešimt skirtingų spektaklių, susiejama su dešimčia Europos miestų. Vilniuje bus pristatyas ketvirtasis epizodas, skirtas Briuseliui.
Kaip liudija pats pavadinimas, R. Castellucciui ir jo trupei rūpi ištyrinėti organinę tragedijos koncepciją. Terminas „Endogonidia“ reiškia gonadą – lytinę liauką, kuri dauginasi dalindamasi į kelias ląsteles. Tuo tarpu žodžiu „tragedija“ nurodoma į tragiškąjį herojų ir jo pabaigą – mat kai kalbame apie tragedijos herojus, horizonte iš karto brėžiasi jų pačių mirties kontūrai. Herojus yra nesuvokiamas be savo mirties.
Tačiau „Tragedia Endogonidia“ nesiekia į scenos centrą sugrąžinti prievartą arba mirtį – elementus, į kuriuos buvo atremta klasikinės tragedijos samprata. Ciklas veikiau kreipia mūsų žvilgsnį į nuo gimimo prasidedančią gyvenimo ir būties paslaptį. Ir ši paslaptis pateikiama be tarpininkų, tiesiog priešais skvarbų žiūrovo žvilgsnį.
Esminis bruožas, kuris susieja visus epizodus – tai, kad situacijos ir vyksmai išrandami ir inscenizuojami be jokių komentarų ir paaiškinimų. Pačiam žiūrovui tenka žiūrėti ir interpretuoti tai, ką jis mato. Keistas ir įtraukiančiai vizualus, šis kūrinys palieka žiūrovą akistatoje su gyvenimo paslapties paradoksu. Pats R. Castellucci sako: „Įsivaizduokite ką nors, kas primena madrigalus kosminiams laivams“.
Kaip liudija kai kurių žiūrovų reakcijos, komunikuodamas be kalbos – vaizdu, garsu ir atmosfera – R. Castellucci iš publikos atima žada ir priverčia sapnuoti. Stebėti „Tragedia Endogonidia“ epizodus – tai „veidu į veidą susidurti su kažkokia svetima gyvybės forma, kuri tuo pat metu yra bauginančiai artima.“ (London International Festival of Theatre).
1989 metais susikūrusi trijų asmenų trupė iš Londono „The Tiger Lillies“ jau pelnė pasaulinį pripažinimą. Sakoma, kad „Tigrinės lelijos“ turi daug veidų. Tai muzika, cirkas, animacija, dizainas ir teatras viename. Šis siurrealistinis stilius apibrėžiamas kaip tamsaus humoro, brechtiškas, čigoniškas kabaretas. Šiandien „Lelijos“ apkeliavo visus kontinentus ir tapo tokios garsios, kad jų gastrolių tvarkaraštis primena roko žvaigždžių turne.
Tai liudija ir muzikos industrijos prodiuserių dėmesys bei pripažinimas. 2003 metais „The Tiger Lillies“ albumas „The Gorey End“ buvo nominuotas Grammy apdovanojimams. Lietuvoje „Lelijų“ melodijos taip pat nėra jokia naujiena – vos išgirdę, jas turėtų kuo puikiausiai atpažinti vadinąmąją „neformatinę“ muziką grojančių radijo stočių mėgėjai.
Tikri juodosios komedijos specialistai, ekscentrikai, be perstojo laužantys padorumo normas, savo šventvagiškais pasirodymais „The Tiger Lillies“ sugrąžina auditoriją atgal į trečiojo dešimtmečio Berlyno kabaretus, kuriuose karaliauja beribė fantazija, puiki poezija ir nepasotinamas geismas kurti bei pasimėgaujant švęsti tamsiąją gyvenimo pusę.
„Mergaitė su degtukais“ yra magiška garsiosios Anderseno pasakos inscenizacija, kurią „The Tiger Lillies“ sukūrė rašytojo dviejų šimtų metų jubiliejaus paminėjimo proga. Viena liūdniausių vaikystės istorijų čia pasakojama poetiškai, muzikaliai ir netgi juokingai, joje persikloja patys įvairiausi muzikiniai stiliai ir vaidybos manieros. Kritikai šį spektaklį vadina hipnotizuojančia pop opera, kurioje mergaitė su degtukais tampa tragiška balerina.
Šis teatras pulsuoja muzikos ir veiksmo energija, užkrėsdamas ja žiūrovus. Tai „kelionė į laukinę emociją, kuri tiesiai per melodramą ir anapus jos, driekiasi į keistąjį grožį“ (Evening Standard). Šiandien drąsiai galima tvirtinti – „Tigrinių lelijų“ teatras tapo pop kultūra geriausia šio žodžio prasme.
Valéry Deloince’as (Valeri Deluansas) vadovauja jaunai ir talentingai teatro trupei „Théâtre du Soliloque“ Nevero mieste, taip pat vaidina ir kuria filmus. Pasak V. Deloince’o, esminiai klausimai teatre – mirtis ir gyvenimas, o tikroji scena – atvira erdvė, miestas, gatvė.
„Kai vaidiname pjesę atviroje vietoje, kur praeina žmonės, kuri neskirta spektaklio rodymui, santykis su žiūrovais radikaliai pasikeičia. Tai jaudina: juk viešoje kasdienėje erdvėje turime sukurti savo pasaulį, kurti teatrą šią akimirką, paisydami visų mieste atsirandančių suvaržymų: triukšmo, skubančių žmonių, oro išdaigų, vietos ypatumų... Šiuo atveju, scenos giluma yra žiūrovams už nugarų, o ne mums, kaip įprasta juodoje scenos ‚dėžutėje‘.“ – taip apie savo teatrą kalba režisierius.
Spektaklis „Monologai Morė-siur-Ragiuze“ sukurtas pagal prancūzų dramaturgo Patricko Kermanno (1959-2000) pjesę „Mirusiųjų murmėjimas“. Žiūrovai į spektaklio vietą po atviru dangumi vyks autobusu, o pasakojimas prasidės jau kelionės metu.
Pakeliui jie sužinos kaimelio istoriją, o atvykę keliaus po „prisiminimų kaimą“, išgirs komiškas ir liūdnas jo gyventojų paslaptis, apsilankys kapinaitėse, o kelionės pabaigoje bus pakviesti į kaimelio barą. Spektaklyje pasakoja mirusieji – mirtis čia tarsi tiltas tarp dviejų tikrovių, nesibaigiančio gyvenimo rato dalis.
Tai spektaklis-įvykis, įtrauksiantis žiūrovą į kelionę, žadinantis prisiminimus, proga pamąstyti apie mirties vietą šiuolaikiniame pasaulyje, Istoriją didžiąja raide.
„Q-teatteri“ yra nepriklausomų Suomijos aktorių susivienijimas, kuriantis originalų ir eksperimentinį teatrą. Nors raidė „Q“ suomiškai tariama taip pat, kaip žodis „mėnulis“, jo nariai yra ne lunatikai, o garsūs ir pripažinti Suomijos artistai. Teatro atvirtumą naujovėms liudija ir tai, kad „Q-teatteri“ inicijavo visame regione svarbų festivalį „Baltic Circle“. Antti Hietala – suomių rašytojas ir teatro režisierius, jis yra ir „Q-teatteri“ meno vadovas.
„Variatio delectat – Liguista valia“ veiksmas vyksta trijuose lygmenyse: šių dienų Helsinkyje, 1930 metų Diuseldorfe ir kolektyvinėje pasąmonėje. Visos trys siužeto linijos turi bendrą komponentą – tai liguista valia. Kaip teigia patys kūrėjai, spektaklis papaskoja dviejų žudikų ir dvi meilės istorijas be laimingos pabaigos, yra pagrįstas tikromis istorijomis.
Detektyviškai suręsta spektaklio struktūra ir keliasluoksnis veiksmas intriguoja ir prikausto dėmesį, todėl „Variatio delectat – Liguista valia“ tikrai patiks tiems, kam tiesiog patinka geras teatras.
„Radinys“ – buto šokio spektaklis. Buto (japonų kalba bu – šokis, toh – žingsnis) – tai šokio ir teatro derinys, atsiradęs Japonijoje po II Pasaulinio karo, ir plačiai paplitęs pasaulyje. Čia žmogaus kūnas veikia scenoje be dekoracijų: tarsi “prisikėlęs numirėlis” šoka “tamsos šokį”. Buto spektaklių temos: mirtis, irimas, baimė, erotika, ekstazė, rimtis. Šį reginį galima apibūdinti epitetais provokuojantis, fizinis, veržlus, dvasingas, erotiškas, žiaurus, kosminis, paslaptingas...
Čiliečių trupės spektaklyje „Radinys“ baltai, raudonai, juodai nuspalvinti šokėjų kūnai be žodžių pasakoja priešistorinio žvejų kaimo istoriją: troškulys, alkis, skausmas, gimimas, laimė. Spektaklio centre atsiduria senieji mirties ritualai, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ryšys.
Čiliečių spektaklis rodytas tarptautiniuose Mechiko, Berlyno, Kolumbijos, Madrido ir kituose festivaliuose, laimėjęs daug apdovanojimų, o trupė nuolat keliauja po pasaulį. Įspūdingas, energija ir veržlumu pulsuojantis reginys turėtų sulaukti ir lietuvių žiūrovų susidomėjimo, juolab, kad pastaruoju metu Lietuvoje kyla susidomėjimas Lotynų Amerikos, Rytų šalių tradicinėmis kultūromis.
