Kambodžos sostinėje nusileidome apie 18 val. 30 min. vietos laiku. Jau temo. Važiuojant į viešbutį vaizdai už lango buvo labai skirtingi – nuo gražių ministerijų iki apgriuvusių ir gyvenimui vargu ar tinkamų pastatų. Žmonės ten tikrai gyvena ir, nori nenori, peršasi mintis, jog skirtumas tarp socialinių sluoksnių – didžiulis.
Įsikūrę viešbutyje iškart susiruošėme į miestą. Viskas atrodytų puiku, tik...pasisukus dešinėn pamačiau pinigų prašančią moterį su kūdikiu ant rankų. Ką ten moteris! Ji greičiau panaši į paauglę, kuri dar nebaigusi mokyklos. Amžius čia išties nenuspėjamas. Tada pamačiau dar vieną ir dar… Staiga pašonėje išdygo tamsus berniūkštis, persimetęs per petį plastmasinį žalią krepšį, pilną knygų. Jis sklandžiai žeria išmoktas frazes: „Hello lady! Only 3 dollars, lady! Very good books.“
Akimirkai stabteliu ir paklausiu savęs: „Kuo mes galėsime padėti? Ten, kur vyksime toliau, nebus panašu į tai, ką matome dabar, tai – tik maža dalelytė ir tai – jų kasdienybė, jų gyvenimas. Ar jiems mūsų reikia?“ Turbūt svarbiausia už viską – tikėjimas. Jei kažkam gali dovanoti akimirką, gali dovanoti visą gyvenimą.
