J. Morkūnas savo straipsnyje „Lietuvos ryto“ priede „TV antena“ kalba apie dviejų didžiųjų televizijų konkurencinę kovą, kuri, anot jo, tik stiprėja, įkaitais paimdama televizijos žiūrovus.

„Televizijos žiūrovai su nuotolinio valdymo pulteliais rankose jaučiasi lyg tarp dviejų barikadų. Šaudoma negailestingai. Kuo šlovingesniais talentais, nuogesnėmis krūtimis, skardesniais balsais. Proninomis, jauniais, kedžiais, krivickais, vyteniais, jurijais...”, – rašė J. Morkūnas.

Pastarosios eilutės, kur minima jo pavardė bendrine kalba, ir įžeidė choreografą: „Tikrai ne Jogailai Morkūnui šnekėti apie kultūrą, apie lygį. Jei aš kada nors atsidursiu šalia jo – užsikimšiu nosį ir nusisuksiu, nes man bus nemalonu.“

„Yra tokie Manto Petruškevičiaus partijos personažai, kurie dominuoja mūsų Lietuvos pašvaistėje, atrodo kažkokie labai dideli, o faktiškai yra niekiniai žmonės – ryškiausios jų spalvos yra rožiniai marškiniai ir oranžinės kojinės. Tegu jie būna, bet kai pradeda liesti tokias temas, kur jiems iš viso reikėtų tylėti ir viskas... kreipiasi į prezidentę, į Zitą, į Laurą...“, – KLUBUI.LT sakė pasipiktinęs J. Smoriginas.

Jurijus tvirtina, kad sveika televizijų konkurencija yra naudinga, o ne atvirkščiai: „O čia, pradeda aiškinti visokias nesąmones ir dar pradeda liesti pavardes. Mus ten bendriniais vardais kaip šunis išrikiavo – jurijai, vyteniai. Aš būsiu kuklus ir nieko apie savo nuopelnus kultūrai nepasakosiu, bet Vytenis Pauliukaitis buvo grandas Lietuvos televizijoje. Ir Jogailai Morkūnui reikėtų tylėti pasislėpus su savo oranžinėm kojinytėm ir niekad nieko nesakyti.“

„Jis turėtų džiaugtis, kad daug visokių pramoginių laidų. Tie šokių projektai šiame laike, kai tokia depresija – labai naudingi. Labai daug žmonių susitinku provincijoj, kuriems tai yra labai didelė pramoga“, – sakė įsikarščiavęs Jurijus, tvirtindamas, kad Jogaila pats neišmano, apie ką kalba.

Vis tik Jurijus neslėpė, kad labiausiai jis įsižeidė ne dėl to, kad Jogaila aptarė televizinę konkurenciją: „Mane daugiausiai įžeidė tie tokie bendriniai jurijai ir vyteniai. Ne jis su manimi stovėjo Paryžiuje scenoje praėjusiais metais, ne jam šią vasarą Operos ir baleto teatre dėkojo. Gal Vytenis kuklesnis, taip neareaguotų. Bet aš galiu apginti ir jį, ir save.“