Dainą „Noriu žinot“, kuri sužavėjo minias gerbėjų ir vasarą koncertuose buvo prašoma pakartoti po keturis kartus, Greta su Soliariu atliks jau šį šeštadienį „Muzikos akademijoje“. Taip prasidės jos kelias dėl pripažinimo šiame šou.
Esi paslaptinga. Visi tave pažįsta tik kaip dainos „Noriu žinot“ su Soliariu atlikėja. Norime žinoti daugiau.
Aš dainuoju jau dešimt metų. Lankiau muzikos studiją „Mikrofonas“, kur praleidau daugiausia laiko savo muzikinėje karjeroje. Dainavau choruose, po to pradėjau solo karjerą. Mokausi dvyliktoje klasėje, esu gimusi Vilniuje.
Būdama penkiolikos nutariau, kad reikia imtis kažko rimtesnio muzikos srityje. Viename koncerte mane pastebėjo prodiuseris Mario Basanovas. Jau kitą dieną atėjau pas jį į studiją. Pasiklausęs, kaip dainuoju, jis pagyrė mano vokalą: „Galime dirbti, gerai dainuoji“. Prabėgo pora savaičių, ir jis man parašė dainą „Noriu žinot“. Buvau šoke – labai graži daina.
Kaip šioje istorijoje atsirado dainininkas Soliaris?
Soliario vokalas švelnus, lyriškas – tinka prie manojo, jausmingo ir melodingo. Tad Mario Basanovas pasiūlė pasikviesti jį į duetą. Dainą išgirdo Egidijus Dragūnas, jam daina labai patiko, ir jis pasiūlė prisijungti prie mūsų dueto! Na, žinote, mane tuo metu, kai buvau niekas, tokia sėkmė išties įkvėpė! Su šia daina dalyvavome „Dainų dainos“ rinkimuose, o po jų visą vasarą ją traukdavome koncertuose. Pakartoti publika prašydavo po keturis kartus.
Buvo nemažai kalbama, kad tu su Soliariu – daugiau nei bičiuliai...Tiesa?
Tai didžiausias gandas, kurį apie save esu girdėjusi. Baisu, kaip visi tuo įtikėję buvo. Ir mokykloje „pletkindavo“, ir gatvėje... O jei dar su Soliariu mus kartu pamatydavo – viskas: „Jie jau tuoksis tuoj!“.
Juokinga tai girdėti, nes turiu vaikiną. Tris mėnesius draugaujame, dar viskas trapu, bet meilė liepsnoja.
Ei, bet juk gandai iš piršto neišlaužiami...
Gal dėl to visi mus piršo, kad mūsų daina – labai jausminga, apie meilę. Scenoje mes įsijaučiame, prisiglaudžiame vienas prie kito... Meilė tarp mūsų vyksta tik scenoje, bet ne kur kitur.
