Pastaruoju metu su žiniasklaida retai bendraujantis Egidijus Dragūnas portalui klubas.lt papasakojo apie savo norus išmokti groti akustine gitara, požiūrį į šiandieninę žiniasklaidą ir dešimt hip hopo apaštalų.
Tu esi įvaldęs kokį nors instrumentą?
Neseniai atgavau trimitą, kuriuo grojau daug metų. Jis buvo likęs pas „Happyendless“ narį Marių Narbutį – po septynerių metų pertraukos pavyko atsiimti trimitą, dabar savo malonumui padūduoju. Dabar įrašinėjame kūrinį, kuriame bus trimito partija, bet ją įrašyti kviesime profesionalą, nes nesu pakankamai gerai jį įvaldęs. Aš sau pasižadėjau iki rugsėjo pirmos dienos nusipirkti akustinę gitarą. Jau net buvau parduotuvėje, kur mane konsultavo vienas iš „4 Fun” narių – jis man pasiūlė įsigyti neblogą gitarą. Pagalvojau: būna momentų – o jų buvo daug – kai manęs kažkas paprašydavo padainuoti, o aš kažkaip lažovai negalėdavau to padaryti. Dabar noriu realizuoti šią savo svajonę – kai kitą kartą manęs prie stalo giminaičiai paprašys „Na, Egidulia padainuok mums dainą“, norėčiau išsiimti iš dėklo gitarą ir bent jau minimum sudainuoti „Saulės miestą“. Pažadu tai padaryti.
Jau moki kažkiek akordų?
Aš moku penkiolika ar dvidešimt akordų, bet man reikėtų techniką palavinti ir kada nors sugroti unplugged koncertą – žvakių šviesoje, gitara, pasitelkti kokį pianistą, porą smuikininkų. Man labai patiko gyvas „Gravel“ koncertas – labai graži instrumentų samplaika.
Bet kol sugrosi pirmą akustinį koncertą, spėsi sugrįžti prie hip hopo...
Dabar kaip tik visiškai neskubėdamas rašau tekstus, ir noriu gerai pramokti, kad tai techniškai gerai skambėtų. Vieną kūrinį parašė Pushaz, geras reperis, man aptinka, kaip jis kuria raimą, kaip suskamba jo hip hopas. Aš mokausi to jau du mėnesius.
Sakai, kaupi medžiagą repo albumui - pats jau esi sukūręs porą eilučių?
Pirmas kūrinys parašytas ponams žurnalistams, mano „draugams“. Bet neliečiau tų žurnalistų, kuriuos gerbiu, nes dar yra likę tokių žmonių šioje profesijoje. Norėjau išsakyti savo požiūrį į geltonąją spaudą ir parašiau kūrinį – naktį, įpykęs.
Ir kaip jis vadinasi?
„Užmušk geltoną paršą“. (juokiasi)
Kas tave taip įžeidė – teismo procesų narpliojimas?
Pastaruoju metu nesidžiaugiu ką rašo, kaip rašo.
Mini konkrečius vardus, pavardes?
Neminiu konkrečių pavardžių, bet žadu palikti prie durų slenksčio bombą (juokiasi).
Buvo akimirkų, kai pasiskaitęs, ką rašo, nesutinki su parašytomis mintimis, pyksti ir pažadi žurnalistui įdurti ar bent duoti sprigtą?
Aš neįspirsiu, aš įkąsiu lygiai taip pat, kaip jie. Akis už akį, teisybė už teisybę. Galvoju, kad jau pribrendo tam laikas, tai aktuali tema. Dar prieš pusmetį ar metus-dvejus galėjai sakyti, kad geltonoji spauda neegzistuoja, o šiandien tai jau yra ir pasiekė tokį lygį, kai galima pasakyti: „Negražu“. Ir net nervuoja. Tuo labiau, kad nieko nedarai tyčia. Nusipirkęs naujus batus nešaukiu, kad nusipirkau juos arba automobilį. Nesu iš tų, kuriems tai būtų aktualu.
Bet juk pats skaitai tas geltonas istorijas, liečiančias kitus?
Niekada neskaitau – pirma dėl to, kad nenoriu palikti nė cento šiam verslui ir šiai kultūrai. Antra, manęs nedomina kitos žvaigždės, nes pats esu žvaigždė (juokiasi).
Tu iš viso neskaitai žiniasklaidos?
Gimtadienio proga gavau dovaną – „Respublikos“ prenumeratą. Kartais tą laikraštį paskaitau, bet šiaip mane iš tikro nervuoja, kad neša tas šiukšles į namus.
Net į biblioteką neini pavartyti spaudos? Nebūtinai dienraščių.. .Juk yra „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, kažkada buvo „Ore“, „Urbanation“...
„Šiaurės Atėnai“?....„Ore“ iki šiol turiu vieną viršelį su savimi.
Grįžkime prie hip hopo, tavo šaknys yra jame...
Jau prieš tai buvusiame albume buvo rašoma hip hopo principu. Naujame albume taip pat bus daug tekstų, pasakojimų, tai bus savotiška knygelė, kurioje bus daug istorijų. Muzika... Negaliu pasakyti, kad tai bus hip hopas. Tai skambės įdomiau, jame bus ir elektronikos, ir juodos muzikos. Tai skambės originaliai. Nežinau, ar tai bus hiphopas. Jau įrašyta pora gerų kūrinių, tai skamba gražiai, stengiamės padaryti taip, kad muzika pati suskambėtų. Tai bus įdomus, individualus, maišytas stilius, kažkas gražiai išsigimusio.
Hip hopo gyvenimo būdas – moterys, šie tiek tabako, pagardinto vyšniomis, seksas dieną ir naktį, pasivažinėjimas automobiliu po naktinį didmiestį...
Kažkada klausiau laidą per kažkokią rusų radijo stotį. Joje kalbėjo rusų menininkas, gavęs užsakymą už dešimt milijonų dolerių nupiešti dešimt garsiausių pasaulio hip hopo veidų. Jis pasakojo apie tuos išgyvenimus, kai ja teko susidurti su Eminemu, 50 Cent, Snoop Doggy Doggu. Jis pasakojo, kokie tai yra žmonės. Dešimt apaštalų, tokie kaip 50 Cent , kurie gauna milijonines sumas, kurie iš tikrųjų yra gangsteriai, šalia kurių žmonės kalba atsargiai, nes bijo, kad jų nenužudytų. O visi kiti, kurie klausosi hip hopo juk taip negyvena. Tai tik kiekvieno, kuris lenkiasi tam kultui, svajonė taip gyventi – nešioti grandines, garažuose turėti dvidešimt automobilių, daryti gražiausias negres ir baltąsias. Taip negyvena nė vienas iš „G&G Sindikato”. Tai tik pasakėlė. Tai tas pats, kaip nueiti į „Vingio“ kino teatrą ir pažiūrėti filmą „Misija neįmanoma 3”.
Bet tu norėtum būti vienu iš tų apaštalų?
Tai yra didelė prabanga - gyventi taip, kaip tu nori. Aš manau, kad jie yra palietę Fortūną ranka, jei jie kuria hip hopą ir juos klauso Paryžius, Londonas, Los Andželas ir visur kitur. Tai yra išsipildžiusi svajonė. Kiti tik čiulpia prieš juos. O jie gyvena.
