Jeronimas grįš į savo heavy metal grupę „Soul Stealer“ ir esu įsitikinęs, kad būtent čia J.Milius jausis kur kas geriau nei išpuoselėtoje „Eurovizijos“ scenoje. Be baltų prabangaus dizaino marškinių ir žiedų iš Islandijos lavos, tačiau nuoširdžiai palaikomas tegul ir negausios, bet ištikimos bendruomenės. „Eurovizija“ – tik nuotykis, o ne visos tolimesnės karjeros verdiktas. Atrodo, J.Milius tai supranta ir nežada likusį gyvenimą praleisti atgailaudamas užsidaręs vienuolyno celėje.

Rodos, tuo kalbas apie „Euroviziją“ ir būtų galima „užrišti“, bet vis dėlto – ar iš tikrųjų mes pasmerkti likti nevykėliais šiame konkurse? Tyrimų duomenys rodo, kad nors Lietuva ir patiria triuškinančias nesėkmes, susidomėjimas „Eurovizija“ neblėsta – priešingai, net auga. Tik štai tų mesijų, galinčių atvežti „Euroviziją“ į Lietuvą arba bent jau patekti į pirmąjį trejetuką, niekaip neatsiranda.

Per visą Lietuvos dalyvavimą „Eurovizijoje“ (išskyrus „LT United“ ir „Skamp“ atvejus) lietuviai pasižymėdavo ypatingu santūrumu ir kuklumu, rodos, lyg būtų susirinkta į bažnytinės muzikos festivalį, o ne į kičo, į ausį kimbančių priedainių ir efektingo vaizdo konkursą.

Kuklumas ir santūrumas žmogų puošia – kartais juo patikima ir už jį balsuojama net ir „Eurovizijoje“. Deja, galima turėti gražų balsą (kaip Aistė), patrauklią beretę (kaip Aivaras), būti seksuliai prikimusiam (kaip Ovidijus), demonstruoti raudoną širdį (kaip Linas ir Simona), segėti trumpą baltą sijoną (kaip Laura), susilieti su šešėliais (kaip Julija) ar romantiškai šlovinti mėnulį (kaip Jeronimas), tačiau be charizmos, vaizdo ir „vežančio“ netikėto, originalaus sprendimo taip ir liksi su keliomis dešimtimis taškelių, kuriuos tradiciškai atseikės kaimynai latviai ir Anglijoje įsikūrę emigrantai. Šį kartą – dar ir Gruzija, ištesėjusi savo pernykštį pažadą balsuoti už Lietuvą.

Ką daryti, kad „Eurovizija“ vėl išvystų ne migdantį lietuvių lyriškumą, o kažką linksmo, „kabinančio“, netikėto, originalaus – kad tos kelios minutės eterio priverstų prisnūdusį potencialų „Eurovizijos“ žiūrovą suveblenti sau po nosimi: „O, čia buvo geras!“.

Pripažinkime – „Eurovizija“ jau tapo kai kuo daugiau nei dainos konkursu. Šimtamilijoninė auditorija ir tiesioginis poveikis Lietuvos įvaizdžiui. Tai jau rimčiau nei „Expo“ ar A.Puipos filmai. Kad ir kaip kažkam neskaniai skamba žodis „popkultūra“, tačiau jei mes ir toliau ją paniekinamai vadinsime „komerciniu mėšlu“, taip ir liksime Europos Sąjungos keistuoliais – be gero stadiono, be geros popkultūros, be gero istorinio veiksmo filmo, tik su tuščių ambicijų kratiniu.

Pastarosiomis dienomis vis dažniau sukasi mintis (pastebėjau – ir kitiems kolegoms): jei tautos pasirinkimas rezultatų neduoda, gal verta atsigręžti į populiarios muzikos profesionalus, kurie nesėkmės atveju visą atsakomybę prisiimtų patys, o jei rezultatai pranoktų lūkesčius, galėtų mėgautis savo darbo vaisiais?

Galbūt Lietuvos televizija galėtų paskelbti konkursą savo srities profesionalams ir nepagailėtų solidaus prizinio fondo nugalėtojams. Jei reikalo būtų imtasi pasiraitojus rankoves, tikiu, Vyriausybė neliktų abejinga ir, panašiai, kaip svarbiose sporto varžybose, numatytų solidžias premijas už pasiektus rezultatus. Jei tik būtų sukurtas patrauklus produktas, neabejoju, kad rėmėjų, už kurių pinigus būtų galima sugalvoti pačių netikėčiausių idėjų, atsirastų.

Įsivaizduokite: 2009 metai, Maskva, „Eurovizija“. Scenoje – valiūkiškai padykusi atlikėja N., jaukiai įsitaisiusi ant A.Sabonio ir Ž.Ilgausko rankų. Staiga prasklendžia „DiArchy“ magas Arvydas Gaičiūnas ir pavagia atlikėją N., vietoje jų kultiniams krepšininkams palikdamas krepšinio kamuolius. Kol šie jais žongliruoja, scenoje pasirodo disku „ginkluotas“ V.Alekna ir štanga ant pečių nešinas R.Vyšniauskas. Kova su juoduoju magu dėl pavogtos gražuolės prasideda...Fantazija? Žinoma!

Bet galbūt ši užuomina bus kada nors suprasta.

Julius Baliutavičius

Klubas.lt vyr.redaktorius