Lietuvos delegacijos vadovas Jonas Vilimas, vykstant tiesioginei transliacijai, suspėja pribėgti prie „Eurovizijos“ komentatoriaus Dariaus Užkuraičio, ir visai šaliai Jeronimą pristatyti kaip tikrą vyrą (neužmirštant ir pasigirti), tačiau, nepaisant D.Užkuraičio burtų, Lietuvos atstovas vėl lieka tarp autsaiderių.

Interneto komentatoriai populiarius tinklapius užkemša keiksmais ir pasipiktinimais, tačiau iš esmės kaltinti nėra ką.

Nors ir užkaitęs iš jaudulio ir įtampos, J.Milius sudainavo taip, kaip daugelis Lietuvos „Eurovizijos“ formato gerbėjų ir buvo įpratę jį girdėti dar nacionaliniame atrankos konkurse. Žinoma, galbūt „Žvaigždžių duetų“ vertinimo komisija pastebėtų ne vietoje prikimusį balsą ar pustoniu „sufalšyvintą“ natą, tačiau kiek tokių muzikos profesionalų galima suskaičiuoti tarp spindinčios „Eurovizijos“ žiūrovų, netinginčių maigyti telefono mygtukus ir atiduoti savo balsus-litus už vieną ar kitą atlikėją? Juo labiau, kad labai norint, „sufalšyvintą natą“, „neatidirbtą judesį“, „prastą įvaizdį“ galima būtų pritaikyti kone dviem trečdaliams antrojo pusfinalio dalyvių.

Jeronimas pasirodė nacionalinėje atrankoje, sudainavo roko baladę, parodė, kad turi galingą gerklę – ir Lietuvos publika patikėjo naujuoju šalies romantiku, akimirksniu perėmusiu šį titulą iš Romo Dambrausko.

Tačiau Lietuvos muzikinis pasaulis visada pasižymėdavo akibrokštais, kuriuos kitiems sunku suprasti. Aistės „Strazdas“ ar Aivaro beretė, kimstelėjęs Ovidijus ar Lauros „meilužiai“, o dabar štai – Jeronimas (galima kirsti lažybų, kad bendroje įskaitoje jis bus labai arti paskutinės vietos su labai mažai kiekiu balsų). Atrodo, bandoma Europą sugundyti ir folkloru, ir beretėmis, ir gyvenimo patirtimi spinduliuojančiu Joe Cockerio antrininku – tačiau rezultatas vienas ir tas pats: ironiškai beprotiškai fantastiškos vietos paskutiniam vagone, prie lango.

Planas, kaip užkariauti „Eurovizijos“ simpatijas yra paprastas – arba Lietuva turi ten bent tris metus iš eilės siųsti cirkininkus (o jų aruodas kasmet pasipildo, nereikia pamiršti, kad ir „LT United“ tam tikra prasme buvo cirkas), arba nuolat eksportuoti „69 danguje” bei jų dainuojančius klonus. „Eurovizija“ turi savo ciklus, tad anksčiau ar vėliau tokie dalykai vėl būtų paklausūs. Tik reikia būti kantriems ir nepykti ant E.Bžesko ir jo mergaičių, jei nepasiseks kelerius metus iš eilės. Ketvirtas ar bent septintas kartas tikrai nemeluotų. Blogiausiu atveju, bent jau prieš pensiją Nijolė Pareigytė „Eurovizijoje“ tikrai būtų pastebėta.

Tačiau grįžkime prie J.Miliaus ir mums taip nesėkmingai pasibaigusio pusfinalio. Taip, mes vėl neįspėjome „Eurovizijos“ skonio, ir niekada neturėjome gerų kaimynų. Tačiau reikia pripažinti, kad ne tik šie dalykai mūsų viltims pakišo koją.

Galbūt stovint po Belgrado arenos skliautais ar žiūrint transliaciją per ypatingos modifikacijos akustinių sistemų televizorių pati dainos fonograma ir nerėžė ausies, tačiau stebint J.Miliaus pasirodymą per standartinį televizorių be ypatingų „pribumbasų“, akivaizdžiai girdėjosi fonogramos skurdumas - lyginant su kitų atlikėjų įrašais. Vargu, ar taip nekokybiškai skambantis gitaros „pjaustymas“, duslus būgnų tratėjimas galėjo ką nors sužavėti. Taip prastai rokas (vis dėlto – roko baladė!) turbūt įrašinėjamas tik vienoje Europos Sąjungos šalyje – Lietuvoje.

Bent jau technine, fonogramos įrašo prasme, lietuviškas popsas yra pasiekęs tikrai aukštą lygį. Tad gal jau laikas „69 danguje” mergaitėms lankyti V.Juozapaičio pamokas ir ruošis ilgametei „eurovizinei“ invazijai?

Klubas.lt vyr.redaktorius Julius Baliutavičius