Apie ką mes čia…
Jaunystėje, vos per plauką likusi gyva, vieną dieną Sesilija nusprendžia prisijungti prie Italijoje įkurto vienuolyno ir taip atsidėkoti Dievui už jos išgelbėtą gyvybę. Tačiau netrukus jos gyvenimas vienuolyne pamažu pavirsta į tikrą pragarą dėl kai kurių sunkiai paaiškinamų ir tuo pačiu į neviltį varančių situacijų, su kuriomis Sesilijai bus labai sunku susidoroti.
Kūrinio turinys
Gal iš karto pasakysiu, jog tai nėra standartinio stiliaus siaubo trileris, o žymiai geriau apgalvotas, bet kartu tikrai ne kiekvienam siaubo žanro gerbėjui patiksiantis reginys. Ir viskas vien dėl šios juostos elementaraus kitoniškumo bei tokio pobūdžio filmams būdingo šablono nepaisymo. Na, jeigu turėčiau pateikti kokį nors pavyzdį, tai juo manau galėtų būti arthausinis 2019 metais pasirodęs žanro atstovas „Šventoji Maud“, kuris savo pateikimu ir vyraujančia atmosfera yra labai giminingas šiam režisieriaus Michaelio Mohano darbui.
Tad, kaip jau rašiau, standartinių „siaubo šoklių“ ar nesąmoningų siaubo elementų čia beveik nėra, nes viskas yra sukoncentruota į vieną svarbų aspektą – paranoją. Ir šis mano paminėtas siužetą paryškinantis niuansas veikia kuo puikiausiai dėl to, jog iki galo nežinai, ar mums ekrane rodoma tiesa, ar melas. Ir viskas, žinoma, pateikiama per pagrindinės veikėjos prizmę, o tai leidžia žiūrovui akimirksniu susitapatinti su ja ir jos dėka jaustis be galo nepatogiai stebint kiekvieną filme rodomą sceną. Pabaiga taip pat sugeba nustebinti, tai irgi tampa savotišku šio filmo pliusu, nes dažniausiai finale siaubo žanrui priklausantys projektai sugeba gerokai nuvilti.
Apie personažus daug kalbėti man nesinori, nes apart Sesilijos ir jos išties nelengvo likimo, kiti personažai neturėjo tiek daug laiko tam, kad galėtų atsiskleisti, kaip dėmesio vertos asmenybės. Nesakau, kad antrame plane buvo „visiškas dugnas“, bet, asmeniškai man, norėjosi daugiau kai kurių veikėjų ekspozicijos, su kuria jie galėtų filme funkcionuoti ne kaip paprasti ekraną užpildantys statistai.
Manau, tiek pakanka apibrėžti šio filmo siužetines akimirkas, nes „spoilinti“ tikrai nežadu. Svarbiausia einant žiūrėti šio filmo, nesitikėti standartinio siaubeko, kurio čia tiesiog nebus, nes kitaip teks smarkiai nusivilti pamačius kažkiek arthausinį reginį.
Techninė juostos pusė
Labiausiai iš techninės dalies išskirčiau puikų vaizdo montažą ir, žinoma, detalų kameros darbą, be kurio šis pasakojimas prarastų dalį savo žavesio. Garso takelis irgi sukuria ekrane baugią atmosferą, bet ne visuomet muzikinės kompozicijos suveikia pristatant vieną ar kitą siaubo elementą. Garsas filme galingas, kaip ir priklauso šio mano aptariamo žanro atstovams, o meninis apipavidalinimas tiesiog tvarkingas ir nerėžia akių dėl kažkokių nesąmoningų detalių.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutiniu metu „ant bangos“ esanti Holivudo jaunosios kartos žvaigždė Sidney Sweeney, kurią galėjome visai neseniai matyti hitu tapusioje komedijoje „Tik ne tu“ ir prastoje komiksų ekranizacijoje „Madame Web“, demonstruoja išties pagirtinus vaidybinius sugebėjimus. Jai čia teko pasirodyti ne tik iš draminės perspektyvos, bet ir iš siaubo. Na, nes suvaidinti natūraliai siaubo filme su įvairiausiomis emocijomis gali tikrai ne kiekvienas. O jai pavyko.
Filme iš žinomesnių veidų galime dar pamatyti Alvaro‘ą Morte‘ą, Simoną Tabasco ir Benedettą Porcarolę. Gaila tik, kad šių mano paminėtų aktorių pasirodymai buvo pernelyg nykūs.
Verdiktas
„Nekaltoji“ – ne toks šabloninis ir nestandartiniais siaubo metodais papuoštas arthausinis psichologinio pobūdžio siaubo trileris, kurio didžiausiu privalumu tampa iki pat finalo slepiama paslaptis, netikėtai šiurpūs epizodai, paranojiškai slegianti atmosfera ir puikus aktorės Sidney Sweeney draminis pasirodymas.
