Tačiau dabar jis gavo puikią progą pasirodyti kine su dar vienu visai šeimai skirtu filmu – nuotykių žanrui priklausančia juosta „Mano šou Artūras“, kurios pamatu tapo tikrais įvykiais paremta bei 2016 metais išleistų memuarų „Artūras – šuo, kuris perėjo džiungles, kad surastų namus“ įkvėpta istorija.
Apie ką mes čia…
Dalyvaudamas 2014 metais nuotykinių lenktynių čempionate, kuris vyko Ekvadoro džiunglėse, švedų komandos lyderis Mikaelis Lindnordas sutinka benamį šunį, su kuriuo pasidalina maistu. Mikaelis net nenutuokė, jog šis keturkojis netrukus taps jam labai svarbus, kaip ir jis sutiktam šuniui.
Kūrinio turinys
Prieš šio filmo peržiūrą nusprendžiau pasidomėti tikra istorija ir perskaityti jau paminėtus memuarus, kad galėčiau atitinkamai įvertinti jų perkėlimą į didžiuosius ekranus. Tačiau pasižiūrėjęs filmą nusprendžiau nelyginti jo su knyga, nes iš jos buvo paimtas tik mažytis motyvas, o pats pasakojimas įgavo visiškai kitokį pavidalą, kuris, beje, manęs visiškai nesuglumino.
Žinote, panašiai buvo ir su daugelio mėgstamu filmu „Hačiko. Šuns istorija“, kuris buvo paremtas ne tik tikra istorija, bet ir 1987 metų japonų filmu, nors jame iš originalo liko tik tas pats motyvas. Tad trumpai kalbant, gavome šįkart dar vieną iš Holivudo atkeliavusią istoriją ir tiek.
Pats filmas gal ir nėra labai jau ypatingas savo siužetu, bet jis turi savitą cinkelį, kuriuo tampa meilė gyvūnams ir tos meilės propagavimas. Deja, negaliu atskleisti nieko daugiau, tik užsiminti, kad tam tikrais momentais dėl šios istorijos mielumo ir jautrumo gali prireikti servetėlių. O ir pats pasakojimas turi pamokančių momentų, kurie, mano nuomone, puikiausiai veikia norint iškomunikuoti jauniems žiūrovams kelias svarbias žinutes.
Filmas nėra lėtas, todėl nuobodžiauti jo peržiūros metu vargu, ar reikės, nes viskas klostosi čia sklandžiai, o ir pagrindiniai juostos herojai turi, ką parodyti. Galbūt ne visi iš jų atsiskleidžia kaip įdomios asmenybės, bet daugumai esminių šio pasakojimo veikėjų pavyksta suteikti istorijai savotiško žavesio. Labiausiai - kalbant apie Mikaelį ir jo keturkojį draugą, be kurių šis filmas nebūtų toks jautrus.
Manau, kad daugiau apie šią juostą nereikia nieko sakyti, nes tai visai šeimai skirtas kino reginys, kuris ne tik sugeba prikaustyti dėmesį prie ekrano, bet ir tam tikrais momentais prisibelsti prie žiūrovo primityviais, bet užtat veikiančiais, tam tikrą pamokslą skleidžiančiais būdais.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas atrodo visai neprastai. Įtikinamas meninis apipavidalinimas, akis kerinčius kraštovaizdžius apčiuopiantis kameros darbas, įkvepianti ir nuotykių žanro kinui būdinga muzika bei tvarkingas vaizdo montažas leidžia šios juostos peržiūros metu tiesiog pasimėgauti laiku kino salėje. Trumpai kalbant – malonus akimis ir ausims reginys.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriaus Marko Wahlbergo karjera yra be galo banguota. Tai jis vaidina rimtuose projektuose, už kuriuos gauna „Oskaro“ nominacijas, tai pasirodo veiksmo kupinuose trileriuose, tai šmėžuoja suaugusiems skirtose komedijose. O pastaruoju metu jis persimetė į visai šeimai skirtus filmus, kuriuose, matyt, jaučiasi lygiai taip pat gerai. Na, o jo pasirodymas šioje juostoje atrodo įtikinamai, nors jokių išskirtinių vaidybos sugebėjimų jis čia kaip ir nepademonstravo.
Iš antraplanių aktorių paminėti vertėtų „Marvel“ žvaigždę ir „Barbės“ filme vaidinusį Simu Liu, „Greitų ir įsiutusių“ šeimos narę Nathalie Emmanuelle ir seriale „Knikerbokerio ligoninė“ išpopuliarėjusią Juliet Rylance. Jų pasirodymas irgi nebuvo per daug ypatingas, bet kiekvienas iš mano paminėtų aktorių suteikė filmui visai neblogų akimirkų.
Na, o didžiausia šio filmo žvaigžde neabejotinai yra šuniukas.
Verdiktas
„Mano šuo Artūras“ – labai lengvas savo pateikta istorija, šiek tiek naivus dėl tam tikrų pernelyg saldžiai atrodančių siužetinių sprendimų ir smarkiai nutolęs nuo 2016 metais publikuotų memuarų nuotykių žanro filmas, kurio didžiausiaisiais privalumais tampa meilės gyvūnams propagavimas ir šaunus žymių aktorių kolektyvas su Marku Wahlbergu priešaky.
Filmo anonsas:
