Ir dabar, praėjus šiek tiek laiko nuo paminėtos serijos pabaigos, buvo nuspręsta imtis naujos šios legendos versijos, pasitelkiant paties Stepheno Kingo trumpą 1973 metais publikuotą pasakojimą, kurį į didžiuosius ekranus pasistengė perkelti siaubo žanro specialistas Robas Savage‘as. Ar nauja „baubo“ legenda pranoksta 2005 metų juostą? Atsakymas jūsų laukia šioje trumpoje naujojo „Baubo“ apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Neseniai praradusios mamą, sesės Seidė ir Sojer bando numalšinti skausmą ieškodamos paramos pas savo tėtį Vilą. Tačiau terapeutu dirbantis vyras nelabai yra linkęs prisileisti ir išklausyti savo dukras, dėl to mergaitėms yra skaudu. Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną ant jų namų slenksčio pasirodo paslaptingas pacientas, kuriame slypi tikras blogis, galintis sunaikinti ir taip trapią bei visiškoje neviltyje atsidūrusią šeimą.
Kūrinio turinys
Man netgi patinka, kad pastaruoju metu atgimsta panašaus pobūdžio siaubo žanrui priklausantis kinas, kuriuo mes mėgavomės prieš du ar daugiau dešimtmečių. Jis elementariai sukelia savotišką nostalgiją bei prisiminimus apie tuos laikus, kai kinas dar nebuvo paliestas šiuolaikinės skystablauzdžių kultūros. Nesigilinsiu, bet manau, kas tikrai seka šiuolaikines tendencijas kine, puikiai žino, apie ką kalbu.
Tačiau, žinoma, problema yra tame, kad jeigu vienas ar kitas filmas savo laikais sugebėjo stebinti, dabar jis elementariai žiūrovams gali atrodyti nepatraukliai. Ir ne vien naujai žiūrovų kartai, bet ir tiems kino mylėtojams, kurie užaugo su tokiu kinu. Tad kūrėjai visuomet rizikuoja sulaukti neigiamų reakcijų iš tokio pobūdžio kino gerbėjų, nes siaubo filmų mes turime daug ir įvairių, todėl sudominti žmones yra išties be galo sunku.
Na, o „Baubo“ kūrėjai nenorėjo išrasti dviračio ir tiesiog nusprendė pristatyti mums klasikinę, į visus įmanomus žanro rėmus įspraustą pasakojimą apie antgamtinių galių turintį padarą. Ir toks sprendimas, mano nuomone, pasiteisino kuo puikiausiai, nes mes matome išties patrauklią, kažkiek šiurpią ir neprailgstančią kino juostą.
Vienu iš svarbiausių šio filmo akcentų tampa ne siaubo elementai ar kraupiai atrodančios situacijos, bet pati netekties ir psichologinio palūžimo tema. O visa tai yra įpinta į vienos šeimos idilę, kas, žinoma, labiau patraukia dėmesį. Juk su tokiomis buitinėmis situacijomis, kurias mums bandė pateikti šiame filme jo kūrėjai, daug kas iš mūsų dažnai susiduria realiame gyvenime. Trumpai apibendrinant – tėvai neišklauso vaikų ir nenori įsigilinti į juos kamuojančias problemas, vaikai nesugeba suprasti, ko iš jų tikisi tėvai, sutuoktiniai nesikalba ir kyla ginčai ar pasitaiko išsiskyrimai bei panašaus pobūdžio situacijos, kurias dažniausiai sieja elementarus nemokėjimas susikalbėti. Tuo tarpu šis siužetinis niuansas labai gerai papildo bendrą šios siaubo istorijos pamatą, dėl ko pasakojimas įgauna išties patrauklų dramaturginį pavidalą.
Grįžtant prie siaubo elementų, jais nelabai galima išgąsdinti šiuolaikinį, daug ką mačiusį žiūrovą, nes pigūs ir nuspėjami triukai su „siaubo šokliais“ jau neprovokuoja ar gąsdina, o tiesiog prajuokina. Filme buvo nemalonių bei siaubą keliančių momentų, bet ir labai nevykusių epizodų su neva baisiais elementais, kurie tiesiog neveikė. Tačiau, manau, kad „Baubas“ gali būti priskirtas prie geresnių pastarojo laikotarpio klasikinio pobūdžio siaubo filmų vien dėl jo kokybiško siužeto.
Techninė juostos pusė
Filme matomi CGI elementai, bet jie buvo pakankamai gudriai nuslopinti tamsos ir šešėlių, tad peržiūros metu netikrovės jausmas nebuvo jaučiamas. Taip pat šauniai buvo padirbėta su vaizdo montažu ir garso efektais, o kameros darbas ir specifinis tokio pobūdžio filmams būdingas garso takelis leido ekrane sukurti nejaukią, bet tuo pačiu patraukliai šiurpią atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man patiko, kad vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko, mano kuklia nuomone, ne itin įvertintas, bet labai talentingas Chrisas Messina. Jis puikiai įkūnijo Vilo personažą. Taip pat pagirti norėčiau Sophie Thatcher, Davidą Dastmalchianą ir Vivien Lyra Blair už ekrane įtikinamai perteikus veikėjus.
Verdiktas
„Baubas“ – prieš kelis dešimtmečius kino ekranuose karaliavusių siaubo filmų bruožų turintis, kartais šiurpą sukeliantis ir be galo artimas daug kam iš mūsų socialinio pobūdžio buitines temas apčiuopiantis projektas. Jo pamatu tapo 1973 metų legendinio Stepheno Kingo pasakojimas. Žanro ir temos prasme šis filmas yra puikus, nors šviežumo ar originalumo jam tikrai trūksta, todėl nelabai išsiskiria iš kitų panašaus tipo siaubo žanro atstovų.
