Apie ką mes čia…
1973 metais jaunas vienos Niujorko meno galerijos savininkas Džeimsas gauna neeilinę progą – surengti žymaus menininko Salvadoro Dali kūrinių parodą ir tuo pačiu susipažinti su ekscentriškuoju genijumi. Tačiau vos tik pradėjęs pažintį su juo, Džeimsas pradeda suprasti, jog siurrealizmas Dali piešiniuose yra labai artimas tam pasauliui, kuriame jis gyvena. O tai gali sugriauti jo gyvenimą iki pat pamatų.
Kūrinio turinys
Man teko žiūrėti labai daug įvairių biografiniais faktais įkvėptų filmų, kuriuose pagrindiniame siužetinės linijos epicentre atsiduria ne koks nors žymus žmogus, o išgalvotas personažas. Kaip pavyzdį galiu pateikti „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“, „Zeligas“, „Fabelmanai“ ar galų galiausiai „Oskarinį“ 1994 metų kino hitą „Forestas Gampas“. Tad ir čia viskas yra panašiai, todėl iš karto perspėju, jog jeigu tikėsitės Salvadoro Dali biografijos, smarkiai nusivilsite.
Visgi tai filmas, kuriame yra nagrinėjamas šio žymaus tapytojo darbo stilius bei jo matomas pasaulis per paveikslus, dėl ko visa ši istorija yra ne tik itin siurrealistiška, bet dar ir kartu leidžianti pamatyti, ką gali patirti visiškai Salvadoro Dali kūrybai nepasiruošęs jaunas žmogus. Žmogus, kuris dar ir bando įsigilinti į šio menininko fantazijos vaisius.
Žinoma, kai kurie biografiniai motyvai iš Salvadoro Dali gyvenimo filme yra, bet jie čia pateikti tik tam, kad mes galėtume suvokti, kodėl jis pasirinko tokią tapybos kryptį ir kas jam padarė didžiausią įtaką svarbiuose gyvenimo etapuose. Man žiūrėti filmą buvo tikrai įdomu, nes kai kurie jo aspektai leido iš dalies susipažinti su paties Salvadoro Dali matomu pasauliu.
Personažai filme padarė neblogą įspūdį, bet visgi ne Salvadoras Dali jame žibėjo, o jaunas Džeimsas, iš kurio perspektyvos ir buvo pristatytas šis pasakojimas. Jaunas vyras buvo pateiktas iš daugiasluoksnės pozicijos, o jo lėtas, bet užtikrintas atsiskleidimas privertė nenuleisti akių nuo jo savotiškos moralinės ir emocinės transformacijos. Be abejo, be Džeimso ir Salvadoro, filme mačiau ir žavią damą – Galą, kuri irgi turėjo ką pasakyti bei parodyti.
Techninė juostos pusė
Pernelyg džiūgauti dėl techninės pusės man nesinori, nes filmas atrodė taip pat, kaip ir beveik visos panašaus pobūdžio juostos.Iš išorės jis išties tvarkingas bei malonus, dėl to neturiu jokių priekaištų nei kameros darbui, nei vaizdo montažui, nei meniniam apipavidalinimui, nei jaukiai fone skambančiai muzikai. Visumoje – paprastas, bet kokybiškas draminis reginys.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kuo gali sužavėti šis filmas iš vaidybinės perspektyvos, tai seru Benu Kingsliu, kuris šįkart įkūnijo ekscentrišką Salvadorą Dalį. Ir nors jo nebuvo daug ekrane, aktorius pasistengė įnešti į filmą daug asmeninio žavesio. Bet ir be jo buvo į ką pasižiūrėti, nes filme matome ir Ezrą Millerį jaunojo Dali amplua, ir Barbarą Sukową ir daugiausiai ekraninio laiko gavusį Christopherį Briney‘į. Tad trumpai kalbant, vaidyba filme tikrai nešlubavo.
Verdiktas
„Dalilendas“ – pakankamai neblogas, žiūroviškas bei biografiniais faktais įkvėptas draminis pasakojimas, kurio didžiausiu pliusu tampa ne tik įtikinama aktorių vaidyba ar tvarkinga techninė dalis, bet ir atviras žvilgsnis į paties Salvadoro Dali kūrybos niuansus. Savame žanre ir temoje šis filmas tikrai nenusileidžia panašaus pobūdžio projektams.
