Ir toks apibūdinimas puikiai tinka Holivudo chameleonui bei vienam iš geriausių Quentino Tarantino draugų Robertui Rodriguezui, kuris gali pasigirti tokiais kultiniais bei dėmesio vertais filmais kaip „Desperado“, „Nuo sutemų iki aušros“, „Nuodėmių miestas“ ar „Teroro planeta“, bet tuo pačiu jo filmografijoje galima rasti ir nemažai nevykusių darbų.
Todėl belaukiant naujojo Roberto Rodriguezo filmo „Hipnotikai“ sunku buvo pasakyti, ar filmas pateisins lūkesčius ir suteiks gerą laiką kino salėje. O kaip yra iš tiesų? Į šį klausimą atsakysiu žemiau, nes juosta turi nemažai pliusų, o taip pat ir minusų.
Apie ką mes čia…
Jau ketverius metus negalintis susitaikyti su savo mažametės dukros paslaptingu dingimu, detektyvas Denis Rurkas, nepaisant sielvarto, bando toliau vykdyti teisingumą savo mieste. Vieną dieną jis atsiduria banko apiplėšimo epicentre, kurio metu netikėtai suranda užuominą apie dingusią dukrą bei sutinka paslaptingą nusikaltėlį, kuris yra kažkaip į tai įveltas. Denis net nenutuokia, jog netrukus jis taps itin pavojingo žaidimo dalimi, kuris gali jam atnešti dar daugiau skausmo nei iki šiol.
Kūrinio turinys
Man dažnai yra liūdna, kad turėdamas išties nuostabias idėjas, Holivudas nesugeba jų deramai įgyvendinti, todėl mes reguliariai gauname prastos prabos filmus. Ir kame čia yra bėda? Manau, kad režisieriaus matomoje vizijoje ir jo kūrybinėje impotencijoje, nes kito paaiškino kaip ir nėra. Ir šis filmas dalinai tokiu yra. Nes pati idėja yra išties pagirtina, todėl bent jau pačioje šios juostos pradžioje viskas intriguoja ir neleidžia nuobodžiauti dėl elementarios nežinios.
Tas tikrai žavi ir įtraukia, bet jau įpusėjus filmui mes gauname visiškai idiotiškai atrodančias situacijas, kreivai pateiktus siužetinius vingius ir netgi nuspėjamus tolimesnius veikėjų žingsnius, dėl ko visa ta pradžioje sukurta intriguojanti iliuzija sudūžta į šipulius. O graudžiausia, jog pati filmo pabaiga iš dalies pataiso kai kuriuos iki šiol buvusius siužetinius sprendimus, bet tuo pačiu jau neleidžia įsigilinti į rodomą problemą, kuri buvo sutrypta neįtikinamai atrodančiu antruoju šios istorijos aktu.
Ir čia jokia kritika, o tiesiog paprastas pastebėjimas iš žiūrovo pusės, nes kuriant „mindfuck“ stiliaus projektą, reikia su intriga žaisti iki pat galo, kad finalas atrodytų toks keistas ir netikėtas, jog po peržiūros norėtųsi dar ilgai galvoti apie filmą. O čia, deja, to man nebuvo.
Personažų ekspozicija visai patiko, o jų atsiskleidimas ir pagrindinis tikslas irgi pasirodė ganėtinai neblogai išvystytas siužete, todėl patikėti bent jau detektyvu Deniu Rurku bei jo vedama motyvacija galima, o ir esminis visos šios istorijos antagonistas irgi leido kai ką suvokti. Ką, neatskleisiu, bet nors tai ir labai standartiškas bei visiškai klišinį tikslą turintis personažas, jis, visgi, neblogai atstovavo tam tikram žmonių tipui, kurie yra ne tik tarp mūsų, bet ir užima itin rimtas pozicijas konkrečiose valdymo sferose.
Įtampos filme pilna, bet ji kartais ne visai gerai suveikia, todėl nuobodžių epizodų atsikratyti nepavyksta, o ir gaudynės, susišaudymai bei susirėmimai su priešais atrodo pakankamai pigiai. Tad jeigu tikitės kietai atrodančio ir veiksmo perpildyto trilerio su „mindfuck“ elementais, teks nusivilti.
Daugiau nenoriu nieko atskleisti, nes, visgi, kaip jau ne vieną kartą minėjau, tai yra „mindfuck“ pobūdžio projektas, todėl, kaip ne kaip, intrigos ir paslapčių čia yra. Ar verta filmą žiūrėti dideliame ekrane? Nežinau, nes tokį filmą galima būtų laisvai pasižiūrėti kokioje nors legalioje platformoje.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas šį filmą pastebėjau, kad jis buvo labai ryškiai apkarpytas, o kai kurios scenos atrodė pernelyg trumpos, todėl pradėjau net spėlioti, kas ten jau turėjo būti tokio blogo, jog kūrėjams teko imtis tokių kardinalių montažo darbų. O chaoso filmo siužetinės linijos pristatymo metu pakankamai daug, dėl ko jis kartais net erzina.
Garso takelis standartinis tokio tipo filmams. Yra jame ir įtampos, ir dramatizmo, ir niūrumo skambesių, todėl, bent jau man, muzika čia buvo priderinta neblogai.
Kameros darbas prastas. Mažiausios detalės ar kokios svarbios siužetui smulkmenos buvo atsainiai apčiuoptos, o veiksmo scenos nufilmuotos labai mėgėjiškai. Meninis apipavidalinimas ir pati atmosfera filme atrodė pagirtinai, tad bent jau pasaulis, kuriame vyko visas veiksmas, savotiškai sužavi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau rašiau anksčiau apžvelgdamas Beno Afflecko filmus, pasikartosiu – jis yra geras aktorius tik tada, kai vaidina savo paties režisuotuose projektuose. Na, arba dar tada, kai jis dirba su tokiais grandais kaip Davidas Fincheris. Visur kitur jis yra vidutiniškas vienos išraiškos aktorius. Todėl ir šioje juostoje pernelyg didelių aktorinių ambicijų jame neįžvelgiame.
Užtat kas tikrai neblogai pasidarbavo, tai Alice Braga, kuriai atiteko ganėtinai emocionalus ir netgi, sakyčiau, dramatiškas bei emocijų kupinas vaidmuo. Į ją tikrai buvo malonu žiūrėti kaip į aktorę.
Iš Williamo Fichtnerio tikėjausi daugiau, bet smagu, kad jis buvo ekrane, o ir tokie aktoriai kaip JD Pardo‘as, Dayo‘as Okeniyi‘is, Jeffas Fahey‘is, Jaskie‘is Earle‘is Heley‘is ir Sandy Avila nesugadino bendro reginio, dėl ko jiems didelis ačiū.
Verdiktas
„Hipnotikai“ – intriguojantis, bet tuo pačiu ir nuspėjamų elementų turintis, siužetiškai kreivas bei įtampoje laikantis psichologinis veiksmo trileris, kuris žavi savo idėja, bet tuo pačiu nuvilia pakankamai primityviu įgyvendinimu. Filmo taip pat negelbėja techniniai sprendimai ar žymūs aktoriai, bet, kaip ne kaip, jis sugeba suteikti vienkartinę ir ne tokią jau prailgstančią pramogą, kas irgi tampa savotišku pliusu.
Filmo anonsas:
