Vienu iš naujausių kino reginių kaip tik ir tapo labai populiaraus bei milžinišką žaidėjų bendruomenę visame pasaulyje turinti „Požemių ir drakonų“ adaptacija. O ją sukūrė žinomas iš tokių smagių juostų kaip „Kvaišų atostogos“ bei „Žaidimų vakaras“ režisierių Johno Franciso Daley‘io ir Jonathanu Goldsteino duetas.
Vyrukai dar yra ir dideli šio stalo žaidimo gerbėjai, o tai, žinoma, šiai naujai adaptacijai tik į naudą. O ar jiems pavyko įgyvendinti savo užmojus? Apie tai ir bus ši trumpa apžvalga.
Apie ką mes čia…
Kartu su savo vagių komanda padėjęs paslaptingai burtininkei Sofinai pavogti labai seną ir vertingą artefaktą, Edinas suvokia, jog jis padarė didžiausią savo gyvenime klaidą. Ji gali kainuoti labai brangiai. Todėl dabar jis privalo ištaisyti padėtį ir sustabdyti burtininkę, nes kitaip pasaulį pasiglemš visuotinis chaosas ir viskas, ką jis taip mylėjo, bus pradanginta.
Kūrinio turinys
Ar yra išties gerų kompiuterinių ar stalo žaidimų ekranizacijų? Yra. Šiais metais mes jau matėme tobulą „Paskutinieji iš mūsų“, visai neblogą 2018 metų filmą „Kapų plėšikė Lara Kroft“ ir vizualiai įspūdingai atrodantį 2016 metų finansinių lūkesčių nepateisinusį „Warcraft. Pradžia“. Taip pat neužmirškime ir apie „Džumandži“ kino seriją.
Tačiau kaip bebūtų, dažniausiai tenka nusivilti ekranizacijomis, kurios nuvilia tiek savo produkcija, tiek siužetu, tiek ir atitikimais su pačiais žaidimais. Prieš metus pasirodę „Neatrastas“ su „Absoliučiu blogiu“ yra puikiais mano pastarojo teiginio įrodymais. Galvojau, kad tas pats likimas lauks ir filmo „Požemiai ir drakonai“, kuris nežadėjo nieko gero, o ir keli premjeros perkėlimai irgi kėlė nerimą. Dažniausiai tokie sprendimai yra paremti itin prasta galutinio produkto kokybe.
Ir, žinote, mano didžiuliai nuostabai, viskas priešingai. Net sunku patikėti, jog matome dar vieną gerą, įdomią ir, svarbiausia, nemažai bendro su originaliu žaidimu turinčią adaptaciją, kuri dar ir sugeba suteikti itin žvalią bei neįpareigojančią pramogą tiems, kurie net nėra žaidę žaidimo ir nežino jo niuansų. Pavyzdžiui „Warcraft. Pradžia“ atveju, žiūrovai matė siužetą, o jokių paaiškinimų filme kaip ir nebuvo, todėl tik žaidėjai galėjo suprasti, kas ir kaip. O tai tikrai apkartino peržiūrą ne vienam kino mėgėjui. Čia viskas atvirkščiai, todėl žiūrovai mato ne tik pasaulio ekspoziciją, bet ir smagų pačių veikėjų, kurių filme yra tikrai nemažai, pristatymą.
Filme netrūksta gero, bet šiek tiek klišinio, „fantasy“ žanrui dažnai būdingo lėkšto humoro. Pasižiūrėkite „Raganių“ ir suprasite, apie ką šneku. Pačios kuriozinės situacijos, netikėtumai ir žvaliai sudėlioti įvykiai duoda filmui papildomą pliusą, nes jis elementariai nuobodus, o kaip tik žiūrovui leidžia pasinerti į šią istoriją iš itin lengvos bei žvalios perspektyvos. O įtampos ir veiksmo, žinoma, čia irgi pakanka, todėl visuma atrodo itin patraukliai.
Kalbant apie personažus, filme turime jų tikrai pakankamai daug, nors visas dėmesys atitenka Edinui ir jo bendražygei barbarei Holgai. Tarp jų vyraujanti chemija ir tiesiog smagus bendravimas tampa vienu iš didesnių šios juostos siužetinės linijos pliusų. Blogiukas standartinis, bet irgi ne pėsčias, dėl to įdomu jį stebėti. Antraplaniai veikėjai Simonas, Dorik ar Henkas irgi suteikia šiam filmui savito šarmo vien dėl jų komiško pateikimo.
Apibendrinant, filmas tikrai pagirtinas ir vertas dėmesio ne tik stalo žaidimo gerbėjams, bet ir eiliniams žiūrovams, kuriems patinka „fantasy“ žanro projektai. Visai norėčiau, kad šis filmas taptų pelningas, kad kūrėjai imtųsi tęsinio, nes gerų tokio žanro projektų nėra tiek ir daug. O ypač kine jie tampa labai retais svečiais.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas šį filmą jaučiau milžinišką malonumą, nes vizualiai jis tikrai atrodo labai patraukliai. Na, ne veltui vien tik pačiai produkcijai buvo skirtas pusantro šimto milijonų dolerių siekiantis biudžetas, todėl ir su specialiaisiais efektais, meniniu apipavidalinimu, su pačiu produkcijos dizainu viskas šiame filme puiku.
Taip, suprantu, kad filmo CGI neprilygsta tam reginiui, kokį mums 20216 metais padovanojo Duncanas Jonesas su savo „Warcraft. Pradžia“, bet skųstis tikrai nėra dėl ko, nes viskas pateikta išties šauniai, bet gal ne taip jau prašmatniai, kaip mano paminėtoje juostoje.
Kai kuriais momentais galime žavėtis ir kameros darbu, kuris sukuria ekrane išties didingą ir įtampą sukeliantį jausmą, o vaizdo montažas, garsas ir, žinoma, puikiai prie rodomų epizodų parinkta muzika tik paryškino šios smagios kino pramogos privalumus. Juosta lengva ir įtraukianti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip ir daugelyje panašaus pobūdžio projektų, kuriuose yra surenkama kažkokia konkreti veikėjų komanda, čia mes irgi matome įvairius aktorius. Ir tie visi aktoriai, kurie atliko pagrindinius vaidmenis šioje juostoje, pasidarbavo išties gerai, nes kiekvienas iš jų kuo puikiausiai tiko tiems personažams, kuriuos mes ir matėme ekrane. Tad su atranka manau prodiuseriai tikrai nepasišiukšlino.
Labiausiai iš visų čia išsiskiria Chrisas Pine‘as, kuris ir vėl gavo šansą vaidinti didelio biudžeto produkcijoje pagrindiniame vaidmenyje. Ir jis, mano nuomone, buvo tikrai geras tame, ką veikė ekrane, o jo charizma irgi pridėjo nemenką pliusą jo įkūnytam Edino personažui.
Antrame filmo plane pasirodo ir tokie talentai kaip Justice‘as Smithas, Sophia Lillis, Hughas Grantas, Daisy Head, Rege‘is-Jeanas Page‘as ir Michelle Rodriguez. Pastaroji gal ir nėra gera aktorė, bet šarmo šiai damai bei kovingumo niekada netrūko, ji anksčiau vaidino „Greitai ir įsiutę“.
Tad visa ši mano paminėta aktorių komanda nenuvylė ir suteikė tikrai smagų reginį savo įtikinamais pasirodymais.
Verdiktas
„Požemiai ir drakonai. Garbė tarp vagių“ – pakankamai smagiai įgyvendinta, nuotykių kupina, charizmatiškų personažų perpildyta ir visiškai neprailgstančią pramogą suteikianti legendinio stalo žaidimo ekranizacija, kurioje be įdomiai sudėlioto siužeto atsirado nemažai vietos dar ir žaidime vyravusioms taisyklėms.
