Apie ką mes čia…
Kartu su Keršytojų komanda sustabdęs Tanosą ir gražinęs taiką pasaulyje, Skotas Langas bando visais įmanomas būdais atsigriebti už prarastą laiką ir visą savo dėmesį skirti mylimiausiems žmonėms – dukrai Keisei ir Houp. Tačiau vieną dieną Skoto dukra Keisė sukonstruoja galingą kvantinius signalus galintį siųsti įrenginį, kuris akimirksniu perkelia tiek ją, tiek ir jos artimiausius žmones į kvantinę karalystę, kurioje jų laukia paslaptingasis Kangas.
Kūrinio turinys
Ką gi, sulaukėme jau penktosios „Marvel kino visatos“ fazės ir galiu pasakyti, jog po juostos peržiūros mano nuomonė apie šios serijos filmus po epiškos 2019 metų „Keršytojų“ pabaigos visiškai nepasikeitė – tai vis dar nyki, jokio aiškaus plano neturinti ir sunkiai stebinanti naujovėmis Kevino Feige‘o kuruojama serijos vizija, kuri su kiekvienu nauju filmu pritraukia žymiai mažiau žmonių į kino sales. Kartu tai ir vizija, kuri jau kurį laiką stovi toje pačioje vietoje ir neleidžia mums patirti to paties jaudulio, kuris nuo „Geležinio žmogaus“ augo su kiekvienu nauju serijos filmu, kol galiausiai priėjome prie didžiausios grėsmės visatoje – Tanoso. Ir nors man tikrai patiko „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“, „Toras. Meilė ir griaustinis“ ir „Juodoji Pantera. Vakanda amžiams“, bet vis dėlto kažkokio ažiotažo prieš jų pasirodymą nejaučiau. Vienintelis filmas dėl kurio jaudinausi buvo trečiasis „Žmogus-voras“, bet tik dėl to, jog jis kėlė nostalgiją dėl tam tikrų siužetinių akcentų.
O šio filmo aš tikrai laukiau, nes nuoširdžiai tikėjausi, kad pagaliau kažkas paaiškės ir mes galiausiai išvysime Tanoso vertą pakaitalą, kuriuo turėjo tapti galingasis Kangas. Iš dalies lūkesčiai pasiteisino, nes Kangas šiame filme yra viskas, dėl ko ir buvo verta skirti jam individualų dėmesį. Bet nepaisant pagrindinio „Marvel kino visatos“ blogiečio pristatympo bei jo motyvacijos, mes matome labai vaikišką, visiškai chaotišką, pernelyg klišinį ir seną gerą Juleso Verne‘o „Kelionę į Žemės centrą“ novelę primenantį nuotykį. Tad patikėti ta grėsme, kuri visai netrukus gali kilti visai žmonijai bei kitoms visatoje gyvenančioms būtybėms yra iš dalies sunku, nes filmas pristatomas labiau kaip komedija, nei kad rimtas pasakojimas. Žinau, žinau, čia gi „Marvel“ komiksai, bet kai norisi, galima tikrai sukurti niūresnį pasakojimą. Bet šiuo atveju kūrėjai pasirenka visiškai kitokią kryptį.
Daugžodžiauti nenoriu, bet visi veikėjai, nepaisant Kango, šiame filme yra ne tokie žavūs kaip ankstesnėse dalyse, todėl ir pats Skotas Langas buvo akimirksniu užgožtas Kango, kuris kiekvieną kartą pasirodęs ekrane pavokdavo visą šou. Tiesa, filme turime dar M.O.D.O.K.Ą., kuris buvo taip blogai, neįdomiai ir svarbiausia, visiškai be reikalo pavaizduotas, jog net susimąsčiau, kodėl išvis reikėjo jį rodyti šioje istorijoje. Jeigu žavitės šiuo blogiuku, teks nuoširdžiai nusvilti, nes jis filme visiškai apgailėtinas. Skoto Lango bendražygių, mylimosios ir dukros personažai išpildyti neblogai, nors ir be jokių didesnių siurprizų.
Filme gausu veiksmo, jis įvairiapusis, todėl nuobodžiauti tikrai nereikės, bet chaotiškas ir nelygus siužetas tam tikrais momentais gali apkartinti peržiūrą, nes vietomis bus sunku susigaudyti kas vyksta ir kodėl tai vyksta. Tačiau atsižvelgus į tai, jog ši juosta priklauso pramoginiam kinui, pernelyg liūdėti nereikia, o atsipalaiduoti ir tiesiog gaudyti malonumą nuo žvaliai vystomos istorijos. Be to, pasilikite salėje, nes jūsų lauks dar kelios staigmenos iš „Marvel“.
Apibendrinus, tai tikrai silpnas, bet žiūrovui patrauklus ir smagią pramogą suteikiantis komiksinis filmas. Tikiuosi, kad visa likusi penkta fazė bus geresnė, nes jeigu ne, visai greitai „Marvel kino visatai“ teks pasitikti saulėlydį.
Techninė juostos pusė
Techniniai sprendimai šiame filme kartais pakeri, o kartais nuvilia, bet vertinant bendrą vaizdą, tai yra tikrai spalvingas ir nenuobodus reginys, kurį papuošė tam tikri įdomūs CGI sprendimai, meniniam apipavidalinimui būdingos detalės ir tam tikros „Skruzdėliuko“ serijos naujovės pačiame produkcijos dizaine. Žinoma, pasižiūrėjus į M.O.D.O.K.Ą. susimąstai, apie ką galvojo specialiųjų efektų specialistai, bet tokių nesusipratimų filme yra labai minimaliai, dėl ko jį vertinu tikrai teigiamai.
Garso takelis filme toks pats žvalus kaip ir anksčiau, o kameros darbas ir vaizdo montažas nesukėlė didesnio nusivylimo, nes viskas, kas vyko ekrane, leido patirti išties smagią bei akis kerinčią pramogą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jeigu pirmuose „Skruzdėliuko“ filmuose visas dėmesys sukosi apie Paulo Ruddo įkūnytą Skotą Langą, tai šiame filme šis išties charizmatiškas aktorius yra užgožiamas serijos naujoko – Jonathano Majorso, kuris iki šiol jau buvo trumpai pasirodęs seriale „Lokis“, bet dabar gavo tikrą benefisą. Ir jo suvaidintas antagonistas Kangas yra ne ką mažiau puikus nei pats Tanosas, kuris anksčiau buvo pagrindinė grėsme visatai.
Kiekviena scena su Jonathanu buvo tikra palaima, todėl netgi laukiau, kada gi jis vėl pasirodys filme, kad bent jau galėčiau užmiršti apie vangiai papasakotą, kartais absurdišką ir labai jau chaotišką šios naujos „Marvel“ juostos istoriją.
Kiti aktoriai – Paulas Ruddas su Evangeline Lilly, kokie buvo, tokie ir liko, todėl didesnio progreso jų pasirodyme nepamačiau, bet iš senbuvių labiausiai filme išsiskyrė Michelle Pfeiffer su Michaeliu Douglasu. Taip pat patiko ir keli nauji antraplaniai veidai – Billas Murray‘us bei Kathryn Newton, kurių talentai gal iki galo ir nebuvo atskleisti, bet savo buvimu jie tikrai papuošė šią juostą.
Verdiktas
„Skruzdėliukas ir Vapsva. Kvantomanija“ – chaotiška, kartais pernelyg kvaila ir kiek nuvilianti savo įvykių seka „Marvel kino visatai“ priklausanti bei penktą fazę atidaranti komiksais paremta mišrainė, kurios didžiausiu turtu tampa kai kurie išties kvapą gniaužiantys vizualūs sprendimai, energingai pateiktas veiksmas ir nuostabusis Jonathanas Majorsas galingojo Kango vaidmenyje.
