Apie ką mes čia…
Nelė Laroi ir Menis Toresas vieną dieną visiškai netikėtai susipažįsta prabangiame, narkotikų kupiname ir vulgariame vakarėlyje. Jie net nenutuokė, jog po šios pašėlusios nakties gyvenimas kardinaliai pasikeis, o juos pradės sieti kai kas gražaus.
Kūrinio turinys
Neslėpsiu, bet šis naujas Damieno Chazelle‘io filmas buvo vienas iš pačių laukiamiausių 2022 metų kino projektų, todėl labai džiaugiuosi, kad jį spėjau pasižiūrėti šiek tiek anksčiau. Įtraukiau jį į geriausių praėjusių metų filmų trejetuką. Taip, jeigu ne „Vakarų fronte nieko naujo“, ši juosta puikuotųsi pirmoje mano 2022 metų geriausių filmų sąrašo vietoje.
Ar taip sakyti objektyvu? Manau, kad ne, bet šis Damieno Chazelle‘io darbas man dar kartą priminė, kodėl myliu klasikinį kiną, kuris kardinaliai skiriasi nuo to, ką matome dabar. Tais metais (1920–1940) nebuvo išskirtinių taisyklių, žmonės bandė kurti filmus norėdami pademonstruoti ką nors naujo ir dar nematyto. Eksperimentuoti prieš gerą šimtmetį buvo žymiai lengviau nei dabar, kai kino studijas valdo gobšūs verslininkai ir prodiuseriai, kurie tik siekia pelno, bet dažniausiai nesuteikia režisieriams kūrybinės laisvės. Tai šiame filme ir parodo režisierius, kuris pats dievina mano aptariamą laikotarpį.
Laikotarpis atkurtas labai meistriškai. Kai kas, pasižiūrėjęs filmą pagalvos, kad požiūris į 1920-uosius yra groteskiškas ir hiperbolizuotas. Vis dėlto, jeigu žinote apie tą laikotarpį, jo kiną, vakarėlius, žvaigždes, pamatysite, kad šiame filme genialiai vaizduojamas pasaulis, į kurį daug kas svajojo patekti, bet pasisekė tik kai kuriems.
Filmo pagrindinė tema – svajonės siekimas. Ji tarsi tapo vizitine Damieno Chazelle‘io filmų kortele, nes kiekviename jo projekte būtent apie tai ir sukasi visas siužetas. Ar blogai, kad režisierius vis kartojasi? Manau, kad ne. Tai visuotinė tema, kurią galima įvairiai atskleisti, tai, žinoma, ir daro „Oskarą“ už „Kalifornijos svajas“ gavęs režisierius.
Svarbu paminėti filmo veikėjus bei jų likimus. Jie buvo bene svarbiausias viso filmo akcentas. Kiekvienam iš pagrindinių veikėjų (jų buvo trys) yra skiriamas nemenkas dėmesys, žiūrovas lengvai su jais susitapatina bei suvokia, kodėl jie tapo tokiais, kokiais tapo. Deja, negaliu nieko atskleisti, nes intrigų, paslapčių ir netikėtų siužeto posūkių filme pakankamai daug/ Žiūrovas galės pasižiūrėti į tuos pačius personažus, kurie filmo pradžioje buvo kitokie nei pabaigoje. Ką tai reiškia? Emocionaliai šis filmas tikrai įtraukia, nes kitaip žiūrovui nerūpėtų veikėjai, kuriems ir buvo skirtas beveik visas filmo laikas.
Visas šio, pakankamai ilgos trukmės filmo poveikis bus jaučiamas tik kino salėje, kurioje aš ir rekomenduoju jums apsilankyti.
Techninė juostos pusė
Techniniai sprendimai filme irgi puikūs. Už tokį ryškų ir autentišką produkcijos dizainą bei ne ką prastesnį meninį apipavidalinimą galima tik nuoširdžiai paploti. Filmas akimirksniu perkelia mus į tuos laukinius džiazu alsuojančius ir aistros kupinus 1920-uosius, kuriuose ir vyko visas šios juostos veiksmas. Kostiumai, dekoracijos, aplinka, šukuosenos, grimas – puiku.
Pagirti noriu ir operatorių už tokį atvirą bei nenuobodžiai pateiktą kameros darbą. Svarbu paminėti chaotišką, bet taip pat sklandų vaizdo montažą. Muzika filme suteikė savito žavesio, labai šauniai perteikta draminės atmosfera.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dirbti su aktoriais Damienas Chazelle‘is tikrai moka, todėl kiekviename jo filme visi iki vieno pasirodo ryškiai ir neužmirštamai. Ši juosta – ne išimtis. Labiausiai noriu pagirti Margot Robbie, kurios vaidyba užgožė kitus aktorius, buvusius šalia jos įkūnytos divos. Vien ko vertas jos aistringas šokis vakarėlyje... Prisiminus net darosi karšta, o ką jau kalbėti apie tai, kai viską matai dideliame ekrane.
Komplimentus skiriu ir jaunam bei perspektyviam meksikiečiui Diegui Calvai, kuris sugebėjo pakerėti mane savo įtikinama ir gera vaidyba. Minėtinas ir Bradas Pittas, o vyšnaite ant torto – retai pastaraisiais metais kino ekranuose šmėžuojantis Toby‘is Maguire‘as su chartizmatiškuoju roko grupės Red Hot Chilli Peppers talismanu Flea.
Verdiktas
„Babilonas“ – necenzūruotas ir pakankamai atviras žvilgsnis į XX amžiaus pradžios kino užkulisius, aktorių bei kino kūrėjų kasdienybę ir džiazo ritmu alsuojančius vakarėlius, kurie su laiku tapo tikra legenda. Be abejonės, tai yra dar vienas įdomus, išskirtinis ir itin individualus režisieriaus Damieno Chazelle‘io darbas, kuriuo jis nori įtraukti mus į jaudinančią ir patraukliai pateiktą istoriją apie jauno žmogaus siekimą tapti kažkuo ypatingu ir užsitarnauti visuomenės pripažinimą.
