Turi baisią reputaciją ir didžiulę įtaką. Nemyli šio pasaulio – nemyli savęs jame, apie ką prisipažįsta atviru tekstu:„gyvenime aš nemoku jausti, noriu, kad tai už mane padarytų teatras. Tai yra mano narkotikas“. Režisieriaus L.Dunmore filmas yra garsios dramaturgo S.Jeffreys pjesė ekranizacija ir iš esmės – didžiulis monospektaklis, pagrindinio herojaus dialogas su žiūrovais.
Filmo autoriai nesistengia specialiai jų šiurpinti, jie tiesiog pasakoja istoriją, kuri plėtojasi 17-ojo amžiaus papročių ir gyvenimo būdo fone ir kurioje yra visko – ir pasileidimo, ir blevyzgojimo, ir paprastų bei nelabai paprastų nuodėmių, seksualinės akrobatikos vaizdelių tradicinėje angliškoje migloje, kurie pasivaidena po tą rūką klajojančiam grafui.
Ir šitas amžius filme yra nutapytas taip natūraliai ir originaliai, kad tikrai privers juo žavėtis ir pačius didžiausius skeptikus. Kostiuminis filmas be blizgučių, tokių įprastų komercinio kino atributų. Purvinas ir tamsus pasaulis, nutapytas ant šiurkščios, pabrėžtinai grūdėtos kino juostos.
Pasaulis, kur puoselėjamos angliškos pievelės tampa neišbrendamais keliukais, kuriuose klimpsta karietos ir džentelmenai. Kur nėra šviesos ir oro, nes kandeliabrų žvakės yra brangus dalykas. Kur kasdieninis ir įprastas purvas nusėdęs ant teatro sienų, ant užeigų stalų ir džentelmenų perukų bei damų nėrinių.
Kine debiutuojančiam reklamos operatoriui A.Melmanui baisiai įdomu kurti tokį natūralistiškai tamsų pasaulį, ir jis tai daro azartiškai ir kruopščiai. Bet duoda pakankamai šviesos teatrinei grafo Ročesterio fantasmagorijai, ten aiškiai matosi, kad šokėjos plasnoja be jokio apatinio trikotažo ir aiškiai įžiūrimas gigantiškas falas su simbolišku nykštuku, sėdinčiu lyg ant karališko žirgo.
Šitas spektaklis – herojaus protesto prieš pasaulį išraiška. Mėginimas neleisti manipuliuoti savimi, drastiškas atsakymas į karaliaus pageidavimą paversti jį savo politikos menestreliu, todėl taip ryškiai ir apšviestas tas vienintelis epizodas tamsioje filmo drobėje. Na, o J.Deppas čia sukūrė ko gero įdomiausią savo vaidmenį- žmogaus, kuris mėgina atrasti kokią nors prasmę absoliučiai beprasmiame pasaulyje. Negalinčio savęs realizuoti talento žaidimai, niūri figūra, kuri blaškosi ieškodama pati savęs, o atranda tik mirtį ir ilgą, žeminančią agoniją.
Dvasinę mirtį jis visą laiką nešiojosi savyje, fiziologinė mirtis atėjo neplanuota. Talentas atrasti talentus kituose buvo realizuotas, savasis gi dingo po baisia sifilitiko kauke. Ir paskutinis jo vizitas į parlamentą – paskutinis mėginimas pajusti, kad jo pūvančio kūno gniaužtuose dar gyvas nors vienas jo talentas – priversti klausytis ir paklusti.
„Nors vieną kartą kažką padarei man“ – sako karalius. „Tai aš padariau sau“ – atrėžia grafas, ką tik išgelbėjęs Anglijos monarchiją.
Visi aktoriai savo vietose – ir Johnas Malkovichius su neatpažįstamu veidu - nosį jam klijavo „Žiedų valdovo“ grimo meistras, ir Samantha Morton – aktorė, kuri nežino, kad gali būti geniali, ir storas pragmatikas Eteridžas (aktorius T.Hollanderis), ir nemylima žmona (aktorė R.Pike), ir mylima meilužė...
Ir tai, kad pjesė yra puiki, matosi iš grakščių ir kandžių dialogų, kuriuose ne tik tekstas, bet ir potekstė. Bet atrodo, kad režisierius toje potekstėje mažumėlę pasiklydo, nes klausant susidaro įspūdis, kad visa toji tragiška istorija buvo pagrįsta visos aplinkos ir pagrindinio herojaus santykių niuansais. Kad būtent tie bendravimo niuansai ir aplinka privertė Džoną Vilmotą nekęsti gyvenimo ir savęs tame gyvenime.
Filmo herojus žuvo nuo sifilio ir alkoholio. Pjesės herojus – gal nuo baisios alergijos savo aplinkai. Įdomus kinas, tokie nedažnai užklysta mūsų ekranus.
O Johnny Deppas – beveik genialus. „Visi eksperimentai šiame pasaulyje atliekami paties eksperimentatoriaus sąskaita“ sako poetas ir palaidūnas antrasis grafas Ročesteris. Ir užbaigia savo eksperimentą kartu su gyvenimu.
