Šie metai mums jau padovanojo vieną iš geresnių metų filmų – pompastikos kupiną ir labai muzikalią režisieriaus Bazo Luhrmanno dramą „Elvis“ apie nepakartojamą rokenrolo karalių, o dabar metas atėjo kitai ikonai – labiausiai muzikos istorijoje apdovanotai, įvairius muzikinius rekordus sumušusiai ir neįtikėtino balso savininkei Whitney Houston.

Ar naujas žinomos iš dramų „Harieta“ ir „Urvinis žmogus“ režisierės Kasi Lemmons projektas „Aš noriu šokti. Whitney Houston filmas“ pateisina lūkesčius? Štai kur klausimas, nes ši juosta tikrai galėjo tapti vienu iš geriausių biografinio pobūdžio projektų, bet kažkas čia nepavyko. Apie tai ir bus mano šios dienos apžvalga.

Apie ką mes čia…

Turėdama išskirtinį ir tuo pačiu unikalų balsą, bažnyčios chore savo talentą demonstruojanti Whitney Elizabeth Houston, vieną dieną yra pastebina įtakingo muzikos prodiuserio Clive‘o Daviso, kuris nusprendžia surizikuoti ir pasiūlyti jai bendradarbiavimo sutartį. Jis net nenutuokia, jog jis ką tik atrado vieną ryškiausių savo kartos balsų ir dainininkę, kurios atliekamos dainos ateityje taps legenda.

Kūrinio turinys

Aš be galo mėgstu biografines dramas apie muzikantus, nes laikau save tikru melomanu, vinilinių plokštelių kolekcioneriumi ir žmogumi, kuris labai dažnai laksto į mėgstamų atlikėjų koncertus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Vien šiais metais teko dalyvauti 20 koncertų tarp kurių The Rolling Stones, Coldplay, Kiss, Iron Maiden, Imagine Dragons, Alicia Keys, Ed Sheeran, Dua Lipa, Sum 41 ir dar daug kitų. Tad su muzika tikrai turiu glaudų ryšį, kaip ir su pačiu kinu, apie kurį taip dažnai rašau. Todėl tikrai nuoširdžiai laukiau biografinės dramos apie Whitney Houston, kuri turėjo pagerbti šią nuostabią dainininkę, praėjus lygiai dešimtmečiui nuo jos mirties. Tačiau, deja, filmui to nepavyko padaryti ir tuoj be jokių „spoilerių“ paaiškinsiu kodėl.

Pirmiausia su kokiais sunkumais susiduria daugelis biografinių dramų, tai trukmė, nes būkime realistais – norint deramai pateikti vieno ar kito atlikėjo gyvenimą, reikia viską perkelti į serialo formatą, o tada, turint kokias šešias ar daugiau valandų, tvarkingai ir be jokio skubėjimo dėlioti pačią istoriją. Arba, jeigu tikrai yra tam tikri laiko rėmai ir norisi patekti į kino teatrus, paimti kažkokią svarbią to atlikėjo gyvenimo ar karjeros atkarpą ir tiesiog ją vystyti. Žinoma, galima paimti ir visą biografiją, bet tada jau reikia turėti konkrečią viziją, ką reikia rodyti, o ko atsisakyti. Pavyzdžiui, šių metų filmas „Elvis“ buvo pateiktas per jo vadybininko matomą prizmę, todėl ir tos pagreitintai pristatytos Elvio gyvenimo atkarpos nebuvo erzinančios.

Tačiau šiame filme to nėra, nes žiūrovams yra labai chaotišku, dramaturgiškai silpnu ir visiškai nejaudinančiu būdu pateikti tris Whitney Houston gyvenimo dešimtmečiai nuo jos karjeros pradžios iki pat mirties. Tačiau per tą laiką mes taip ir nesužinome, kodėl ji buvo tokia unikali. Taip pat jos asmeninis gyvenimas buvo pateiktas labai padrikai, jog suvokti jos vidines kančias, priklausomybę narkotikams ir vyro niekšiškumą buvo itin sunku. Taip pat jaudintis dėl jos peržiūros metu man visiškai nesinorėjo, nors, žinant šio žmogaus biografiją, tikrai būtų epizodų, kurie sukeltų nemažai įvairių emocijų, pradedant džiaugsmu ir užbaigiant pykčiu. Visgi kūrėjai norėjo pateikti visko po truputį, kad nieko nežinantis žiūrovas galėtų seanso metu gauti bent kokios nors informacijos apie Whitney, lyg skaitydamas „Wikipedia“ straipsnį.

Kalbant apie filmo personažus – visiškas standartas tokio tipo filmams, todėl nieko pernelyg ypatingo, be pačios Whitney, kurios muzikiniai pasirodymai tikrai atrodė įspūdingai, nėra. Pati Whitney Houston pateikta neblogai kaip dainininkė, bet ja patikėti kaip žmogumi nėra taip lengva, nes, kaip jau rašiau, viskas yra pateikta pernelyg chaotiškai. Be jos, vieninteliu šviesiu personažu filme galima laikyti prodiuserį Clive‘ą Davisą, kurio išmintis ir požiūris į muziką man tikrai padarė gerą įspūdį. Apie kitus personažus nekalbėsiu, nes tegul tai lieka paslaptimi. Tačiau tikiu, kad daugelis iš jų atrodys labai jau giminingi tiems veikėjams, kuriuos mes matėme kituose tokio pobūdžio filmuose.

Tad apibendrinęs, galiu pasakyti, kad gavosi kažkokia pustrečios valandos trunkanti visiems žinomų faktų, gerų muzikinių pasirodymų ir nevykusios dramos mišrainė. Pasižiūrėti galima, bet tikėtis kažko įspūdingo ir emocionalaus tikrai nereikia. Ir aš manau, kad filmas buvo labai apkirptas, todėl galbūt net ir gavosi toks chaosas, kuris kartas nuo karto gadino peržiūrą.

Techninė juostos pusė

Čia reikalai yra žymiai geresni, nes filmo produkcijos dizainas ir meninis jo apipavidalinimas tikrai sugeba sužavėti. Vien ko vertas kameros darbas, choreografija, kostiumai ir šukuosenos. Tiesa, su grimu čia buvo ne viskas taip gerai, nes pati Whitney per tuos tris dešimtmečius visiškai nepasikeitė, todėl natūraliai pasendinti jos tikrai nepavyko. Be abejo, muzika irgi padarė puikų įspūdį, nes tokios dainos kaip „I Wanna Dance with Somebody“ „I Will Always Love You“ ar „I Have Nothing“ buvo pristatytos iš labai efektingos pozicijos. Garso montažas nuostabus, o vaizdo tiesiog klaikus, nes tie perėjimai iš vienos scenos prie kitos ir itin dideli šuoliai tarp laikotarpių sugebėjo sugadinti šiokią tokią filmo pradžioje matytą dramaturgiją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šioje vietoje jokių priekaištų tikrai neturiu. Manau, kad aktorė Naomi Ackie padarė milžinišką darbą ir tiesiog idealiai įkūnijo Whitney Houston. Ir asmeniškai man ji buvo šviesiausiu visos šios juostos momentu, dėl ko tikiuosi, ji gaus bent nominaciją „Oskarui“, nes tikrai yra už ką. Patiko man čia ir Stanley‘is Tuccis, kuriam atiteko Whitney atradusio prodiuserio vaidmuo. Filme dar neblogai vaidino Nafessa Williams, Clarke‘as Petersas, Tamara Tunie ir Ashton Sanders.

Verdiktas

„Aš noriu šokti. Whitney Houston filmas“ – labai chaotiškai, padrikai ir tiesiog kartais net visiškai neįdomiai pateiktas biografinių faktų apie Whitney Houston kratinys, kurį gelbėja nuostabiai atrodantys muzikiniai pasirodymai, nebloga techninė dalis ir, aišku, nepakartojamas aktorės Naomi Ackie „Oskaro“ nominacijos vertas vaidybinis pasirodymas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją