Skelbiama, jog jis nelieka abejingas ir socialiniams bei egzistenciniams antropologijos aspektams - žmogaus likimo, jo laikysenos ir dvasinės savijautos, globalaus pasaulio ir mažo individualaus pasaulėlio sąveikos temoms. Pasak vakaro organizatorių, tai puikiai atspindi jo kūriniai "Dvi Aldonos" bei "Alponinas".
"Kameros akis atsuka žiūrovui tą tikrovės rakursą, kuriame jungiasi įvairių laiko, erdvės ir patirties horizontai. Atmetus skirtumus - mus visus jungia giliai sąmonėje įrėžta praeities, ypač vaikystės vaizdų ir emocijų atmintis", - rašoma pranešime.
Poetinė tikrovė J.Lingio filmuose kalba ne tik vaizdų kalba. Iš dalies ją atkuria už kadro skambantis pasakotojo (aktoriaus Dainiaus Kazlausko) balsas, kai kur tiesiog "nužengiantis" į ekraną ("Miestietis", "Senatis").
"Jei pažiūrėjus filmą nesinori tuoj pat įsilieti į šurmuliuojančią gatvę, jei kasdienybė bent akimirkai atsuka plika akimi nematomą savo veidą, jei norisi stabtelti ir būtinai pasikalbėti su artimu žmogumi, vadinasi, tai buvo tikro meno akimirkos", - mano kinematografininkai.
Beje, daugelis kritikų ir netgi žiūrovų pripažįsta, kad lietuvių kine stipriausia grandis ir yra dokumentika.