„Monstras. Džefrio Dahmerio istorija“ (angl. „Monster: The Jeffrey Dahmer Story“), 2022 m.
Serijinių žudikų tema yra neišsemiama, net jeigu viena ir ta pati istorija į kino ar televizoriaus ekranus yra perkeliama po dešimt ar daugiau kartų.
Kalbu apie iš dešimties epizodų susidedantį mini serialą „Monstras. Džefrio Dahmerio istorija“, kurį sukūrė vienas žymiausių JAV televizijos prodiuserių Ryanas Murphy‘is.
Kas nežino, tai ponas Ryanas Murphy‘is yra atsakingas už tokius hitus, kaip „Amerikietiška siaubo istorija“ (angl. „American Horror Story“), „Seselė Račed“ (angl. „Ratched“), „Choras“ (angl. „Glee“), „Holivudas“ (angl. „Hollywood“) ir dar daug kitų šaunių bei itin stilingai atrodančių televizinių šou.
O kalbant apie vieną iš jauniausių JAV istorijoje serijinių žudikų – Jeffrey‘į Dahmerį, tai apie jį yra sukurta begalė vaidybinių ir dokumentinių filmų, kurie vienaip ar kitaip leido žiūrovams pamatyti šio tylaus bei paprasto vaikinuko metamorfozę į kraujo ištroškusį maniaką. Šis mini serialas, mano nuomone, yra viena iš geresnių, nors ir kažkiek pagražintų, jo biografinių versijų, kurią tikrai patarčiau įvertinti ir jums.
Šio mini serialo istorija rutuliuojasi aštuntojo dešimtmečio gale ir sukasi apie paslaptingą bei iš pirmo žvilgsnio visiškai patikimai atrodantį paauglį Džefrį, kuris vieną dieną įvykdo baisią žmogžudystę. Šis nusikaltimas pakeičia ne tik jo, bet ir visų Milvokio miesto žmonių gyvenimus. Taip gimsta monstras, kuriam sugauti reikės ne tik sėkmės, bet milžiniško policijos pareigūnų sumanumo.
Aš tikrai nesiruošiu „spoilinti“, ką šiame seriale pamatysite, nes pati šio unikalaus žudymo talento ir žiaurumo kupino jauno vaikino istorija yra tikrai įtraukianti dėl vienos paprastos priežasties – viskas šiame seriale yra pateikiama iš aukų bei policijos pareigūnų perspektyvos. Jeigu matėte dokumentinį serialą „Naktinis persekiotojas: Serijinio žudiko medžioklė“ (angl. „Night Stalker: The Hunt for a Serial Killer“), kuris irgi yra pasiekiamas „NETFLIX“, tai čia principas beveik panašus, tik šis projektas nėra įvyniotas į dokumentinio žanro pavidalą.
Suvokti Dahmerio psichologiją, jo nusikaltimo motyvus ir kiekvienos aukos ryšį su juo buvo tikrai nesunku, o kas svarbiausia, viskas šiame seriale pristatoma iš pakankamai kraupios bei kartais nemalonios akimis pozicijos, jog vienu momentu atrodo, kad žiūri ne biografinį serialą, o siaubo žanrui priklausantį trilerį. Ir kaip priklauso Ryano Murphy‘io projektams, atviro žiaurumo čia visiškai pakanka, kad ekrane atsirastų siužetui reikalinga įtampa, kuri iki pat finalo nepaleis, net jeigu ir yra žinoma visa ši istorija ir kuo ji pasibaigė tiek aukoms, tiek pačiam maniakui.
Patiko man šio serialo meninis apipavidalinimas ir jo produkcijos dizainas. Viskas pompastiškai, tikroviškai ir stilingai. Ką bekalbėti apie nuostabų kameros darbą, puikią ekrane skambančią muziką ir ne ką mažiau svarbų vaizdo montažą, kuris neleidžia nuobodžiauti nei vieną akimirką.
Dėl vaidybos irgi esu labai patenkintas. Pirmiausia dėl to, jog seriale vaidina mano vienas mėgstamiausių televizinių aktorių Evanas Petersas, kurį, aišku, visi puikiai žino iš serialo „Amerikietiška siaubo istorija“. Vaidina jis fantastiškai, o jo akys ir sklindanti iš visų kampų charizma suteikia Dahmeriui tiek gyvybės ir šiurpo, jog neįmanoma nepatikėti šiuo personažu.
Taip pat seriale išvystame Michael Learned, Richardą Jenkinsą, Karen Malina White, Penelope Ann Miller ir dar nemažai gerų aktorių, kurie nuostabiai papildo pasakojimą savo įtikinamais pasirodymais.
Apibendrinant, mini serialas „Monstras. Džefrio Dahmerio istorija“ – tai pagirtinas ir tuo pačiu šiurpą keliantis žvilgsnis į vieną žymiausių visų laikų JAV serijinių žudikų, kuris nebūtų toks įtraukiantis, jeigu ne geras scenarijus, akis kerintis produkcijos dizainas ir pagrindinio aktoriaus Evano Peterso vaidyba. Temos ir žanro gerbėjams būtina pamatyti!
„Vidurnakčio klubas“ (angl. „The Midnight Club“), 2022 m.
Pasirašęs ilgametę bendradarbiavimo sutartį su „NETFLIX“ platforma, siaubo žanro specialistais Mike‘as Flanaganas pastaruosius trejus metus lepina žiūrovus tokiais kraupiais serialais, kaip „Namo ant kalno šmėklos“ (angl. „The Haunting of the Hill House“), „Bli dvaro šmėklos“ (angl. „The Haunting of Bly Manor“) ir „Vidurnakčio mišios“ (angl. „Midnight Mass“). Visi šie mano paminėti projektai yra ne tik baisūs, bet dar ir verti žiūrovų dėmesio dėl juose įdomiai papasakotų istorijų.
Šiais metais Mike‘as Flanaganas sugrįžo su dar vienu „NETFLIX“ platformoje pasirodžiusiu bei iš dešimties epizodų susidedančiu pasakojimu „Vidurnakčio klubas“, kurio pamatu tapo rašytojo Christopherio Pike‘o 1994 metais išleistas romanas.
Serialo istorija rutuliojasi Braidklifo hospise apie penkis nepagydomus jaunuolius, kurie kiekvieną naktį slaptai susirenka sekti vienas kitam baisių istorijų. Tačiau vieną kartą draugai susitaria, kad kai vienas iš jų mirs, jis visais įmanomais būdais bandys susisiekti su likusiais iš anapus. Tik jie nenutuokė, jog toks nekaltas noras turės mirtinas pasekmes kiekvienam, kuris gyvena hospise.
Ką galiu pasakyti – Mike‘as Flanagas ir vėl iš peties pasistengė sukurti originaliai atrodantį bei tuo pačiu itin šiurpų reginį, kurį, beje, privaloma žiūrėti naktį su pakankamai dideliu garsu ir dar per didelės įstrižainės televizoriaus ekraną. Tad tie žmonės, kurie bandys žiūrėti per nešiojamo kompiuterio monitorių ar dar blogiau – mobilųjį įrenginį, elementariai praras visą šio naujo serialo žavesį bei jo poveikį.
Pati istorija man labai priminė vaikystėje žiūrėtą 1990-ųjų serialą „Ar tu bijai tamsos?“ (angl. „Are You Afraid of the Dark?“), kuris savo laikais irgi padarė neblogą įspūdį dėl originalumo, kuris sklido iš kiekvienos naujos serijos. Tad čia principas yra panašus. Visos serialo veikėjų papasakotos istorijos išties džiugina, nes jose galima atrasti ne vieną baisų elementą, o ir sklandžiai sukalta dramaturgija leidžia pasimėgauti šiuo reginiu be jokių problemų.
Jau aš nekalbu apie pagrindinę istoriją, kuri sukasi apie mirtinai sergančius paauglius, kurių likimas iki pat finalo nėra aiškus dėl paslaptingų nutikimų, kurių jie negali logiškai paaiškinti.
Veikėjai seriale įdomūs, nors gal ir ne tokie charizmatiški kaip ankstesniuose Mike‘o Flanagano kuruotuose projektuose, bet jais galima patikėti. O kas svarbiausia, jiems negalima jausti gailesčio, nes jie patys to nenori, todėl mes matome gyvus, norinčius gyventi ir patirti naujus įspūdžius nuo bendravimo jaunuolius, kurie niekuo nesiskiria nuo sveikų bendraamžių. Toks sprendimas yra gerbtinas, nes pripažinkime, jog mes matydami sunkiai sergantį žmogų jaučiame jam gailestį, o ne kažkokią pagarbą dėl jo kovos su klastinga liga ar noru ją nugalėti. Nesiplėsiu, nes kaip šauniai viskas šiuo klausimu yra pateikta patys pamatysite žiūrėdami šį serialą.
Seriale labai daug „siaubo šoklių“ (angl. „jump scare“), todėl pasiruoškite sėdėti kaip ant adatų, nes įtampos čia tikrai netrūksta. Beje, pirmoji serialo serija pateko į „Gineso rekordų knygą“ dėl daugiausiai kada nors viename epizode panaudotų „siaubo šoklių“.
Techniški sprendimai irgi pradžiugina dėl gero meninio apipavidalinimo, puikaus ir detalumu pasižyminčio operatoriaus darbo, staigaus bei sklandžiai pateikto montažo, nuostabios šiurpią atmosferą sukuriančios muzikos ir galingo garso montažo. Vienu žodžiu – tobulas savo žanre audiovizualus reginys.
Aktoriai seriale parinkti irgi neblogai. Nesakau, kad visi vaidino labai šauniai, bet nebuvo nei vieno karto, kad nepatikėčiau jų pasirodymais. Viskas buvo įtikinama. O tarp geriausiai iš visų pasirodžiusių išskirčiau Zachą Gilfordą, Samanthą Sloyan, Annarah Cymone, Ruth Codd ir Igby‘į Ridney‘į.
Apibendrinant, serialas „Vidurnakčio klubas“ – tai dar vienas nuostabus Mike‘o Flanagano sukurtas siaubo žanro kūrinys, kuris įtraukia, intriguoja ir šiurpina. Tad kam patinka sklandžiai vystomos istorijos su puikiai atrodančia ir nejaukią atmosferą sukeliančia technine dalimi, būtinai žiūrėkite. Kartu tai ir nuostabi dovana artėjančiam Helovinui, todėl linkiu visiems maloniai baisios peržiūros!
„Stebėtojas“ (angl. „The Watcher“), 2022 m.
Rugsėjo mėnesį pristatęs vieną populiariausių ir kontraversiškiausių 2022 metų mini serialų „Monstras. Džefrio Dahmerio istorija“ (angl. „Monster: The Jeffrey Dahmer Story“), prodiuseris Ryanas Murphy‘is nenustojo stebinti ir, nepraėjus net mėnesiui nuo savo paskutinio hito, pristatė dar vieną intriguojantį reginį – tikrais įvykiais įkvėptą iš septynių epizodų susidedantį psichologinį siaubo trilerį „Stebėtojas“.
Serialo istorija rutuliuojasi apie iš pirmo žvilgsnio laimingą bei harmonijoje gyvenančią Brenokų šeimą, kuri persikrausto į be galo jaukiame ir ramiame rajone pastatytą namą. Vieną dieną pašto dėžutėje atsiranda paslaptingas laiškas, kuriame „stebėtoju“ prisistatęs žmogus prižada naujakuriams, kad jie patirs tikrą košmarą. Kas jis ir kodėl jis nori pakenkti Brenokų šeimai? Tą ir turi skubiai išsiaiškinti Brenokai, kol dar nėra per vėlu.
Kaip jau rašiau, serialas yra įkvėptas bei iš dalies paremtas tikra Naujajame Džersyje įvykusia istorija, kuri kažkada labai šokiravo miesto gyventojus.
Tačiau kaip ten būna su Ryano Murphy‘io kuruojamais projektais, tiesos dažniausiai yra minimaliai, nes dėl ryškesnio bendro efekto svarbu yra pateikti efektingesnius siužetinius sprendimus nei tie, kurie nutiko iš tikrųjų. Ar dėl to reikia pykti? Tikrai ne, nes būtent tuo ir skiriasi meniniai kūriniai nuo tikslumu pasižyminčių dokumentinių projektų.
Ir „Stebėtojas“ kaip tik ir yra toks serialas, kuris pavergia savo puikiai pateikta ir kažkiek nenuspėjama istorija, kurios finalas nuoširdžiai nustebina. Tad nežinomybė šiame pasakojime tikrai turi nemenką vaidmenį ir dėl to jį nėra nuobodu žiūrėti, netgi sakyčiau įdomu, nes jeigu nesi įsigilinęs originalią istoriją, daug siužetinių aspektų leis pasimėgauti šiuo iki pat finalo įtemptu reginiu.
Personažams, kurie patyrė milžinišką stresą nuo psichologinio nepažįstamojo smurto, jaučiau empatiją. Tai visgi paprasta šeima, kuri nenusipelnė tokio elgesio. Čia aš tikrai nenoriu nieko išpasakoti, todėl pasakysiu tik tiek, jog dar man patiko pats maniakas. Kodėl? Na, nes kas jis ir koks buvo jo pagrindinis motyvas tapo didžiausiu serialo koziriu, be kurio nebūtų galima taip lengvai įsitraukti į šią kraupią istoriją. Visi kiti personažai, be Brenokų šeimos ir maniako, buvo savotiškomis siužetinės linijos funkcijomis, be kurių mano paminėti pagrindiniai serialo veikėjai negalėtų vystytis kaip asmenybės.
Smurto, šiurpo ir nemalonių akimirkų seriale pakanka, kad jis galėtų save pozicionuoti kaip siaubo žanrui priklausantį projektą, nors tikėtis labai didelės baimės nereikia, nes visgi čia labiau psichologinis siaubas nei tas standartinis, kuris dažniausiai dominuoja mano paminėtame žanre.
Techniškai prikibti kaip ir nėra prie ko, nes kas jau kas, bet Ryanas Murphy‘is visuomet garantuoja vizualiai subtilų ir estetiškai žavų reginį. Todėl operatoriaus darbas, vaizdo montažas, meninis apipavidalinimas ir, aišku, garso takelis suteikė šiam serialui reikiamo svorio ir efekto, kad žiūrovas negalėtų nei vieną akimirką nuobodžiauti šio serialo peržiūros metu.
Tiesa, ne vien įdomiai pateikta istorija ir techniniai sprendimai čia yra verti dėmesio, bet ir neblogas aktorių kolektyvas, kurio epicentre atsidūrė dviem „Oskarams“ nominuota Naomi Watts ir Bobby‘is Cannavale‘is. Būtent jų įtikinamos vaidybos dėka ekrane matėme tokią solidžią dramaturgiją. Apie kitus aktorius kalbėti nenoriu, nes visgi, kaip jau rašiau, daugelis šiame seriale suvaidintų personažų buvo kaip tam tikros funkcijos, o jų atlikėjai nepademonstravo nieko ypatingo, kad skirčiau jiems didesnį dėmesį.
Apibendrinus, serialas „Stebėtojas“ – tai įtemptas ir iki finalo puikiai išvystytas psichologinis siaubo trileris, kurio cinkeliu tampa nežinomybės faktorius ir efektingai atrodanti prodiuserio Ryano Murphy‘io vizija. Tad jeigu patinka tokio pobūdžio pasakojimai, manau, kad vertėtų pasižiūrėti ir šį.
