Ir dabar, praėjus penkeriems metams nuo pastarojo triumfo su „Kvadratu“, režisierius sugrįžta su dar didesniu hitu – kritikų ir žiūrovų išliaupsinta bei Kanų kino festivalyje triumfavusia nauja satyra „Liūdesio trikampis“, kuri yra skirta ne vien snobams, bet ir pramogos kine ieškantiems žiūrovams.
Apie ką mes čia…
Kruizo metu, kuriame susirenka itin turtingų bei madingų žmonių grietinėlė, įvyksta katastrofa ir vos keliems iš jų pavyksta išsigelbėti, patekus į negyvenamą salą. Saloje galioja džiunglių įstatymai, todėl jeigu praeitame gyvenime buvai galingas dėl savo turtų ir socialinio statuso, čia esi priverstas su kitais kovoti dėl išlikimo. Kam pavyks išsigelbėti, o kam mirti? Štai kur klausimas, į kurį sau turės atsakyti katastrofą išgyvenę žmonės.
Kūrinio turinys
Sukurti gerą ir aktualias visuomenės problemas iškeliančią satyrą nėra taip lengva, nes kaip ten bebūtų, per neatsargumą galima užgauti tam tikrų žmonių jausmus, kas aišku vėliau gali peraugti į milžinišką skandalą arba išvis sunaikinti už tokią satyrą atsakingų žmonių karjeras. Bet yra kūrėjai, kurie meistriškai moka pašiepti nusistovėjusius stereotipus, dėka kurių tam tikra visuomenės dalis gali pasijusti nejaukiai, bet kartu galimai atsižvelgti į savo daromas klaidas. Ir Rubenas Ostlundas yra vienu iš tokių kino meistrų, kuris geba aštriai, bet tuo pačiu protingai ir argumentuotai pateikti mums ryškius tokios visuomenės pavyzdžius.
Jo naujame filme, kuris savo lengvu pateikimu, beje, kardinaliai skiriasi nuo „Kvadrato“, todėl net ir eiliniai kino lankytojai galės pasimėgauti šiuo autoriniu, bet ne tokiu jau ir arthausiniu reginiu, kalba eina apie žvilgsnį į šiuolaikinius turtuolius. Tai garbėtroškos, tušti vidumi ir apsirūpinę prabanga žmonės, kurie nesugeba džiaugtis akimirkomis ir tuo, ką jiems yra paruošęs likimas, todėl bjaurėtis jais ir kartu jų gailėti norėsis visos šios juostos metu. O visas to įdomumas slypi dar ir tame, jog turčiai šičia yra įsprausti į tam tikrus erdvės rėmus, kuriuose jie ir sužinos, kas kuo yra iš tikrųjų, nes išgyvenimo instinktas ir noras būti gaujoje galiausiai išryškins jų tikrąją prigimtį.
Tiesa, pasijuokti iš absurdo ir labai jau hiperbolizuotų situacijų irgi galima, todėl pati juosta vystoma yra smagiai, žvaliai ir linksmai, kas aišku neleidžia nuobodžiauti peržiūros metu. O kai dar prie humoro yra pateikiama protingai išdėstyta istorija su visokiomis aliuzijomis į vieną ar kitą visuomenės socialinį sluoksnį, pasidaro dar maloniau, nes peržiūros metu dar ir smegenys privalo dirbti, norint suvokti visos šios istorijos brandumą.
Personažai filme parašyti nuostabiai. Ir nors tai labai karikatūrinis žvilgsnis į turtuolius, viskas veikia kuo puikiausiai, nes kiekvienas iš veikėjų spinduliuoja reikiama charizma ir reikiamu laiku sugeba atsiskleisti taip, jog kartais net sunku susivokti, kodėl įvyko tai, kas įvyko. Taip, kalbu vėl abstrakčiai, bet tai yra būtina, norint išsaugoti intrigą ir neatskleisti Jums šios juostos įdomybių. Dialogai filme puikūs ir įsimintini, o kai kurios situacijos, į kurias patenka tam tikri personažai, verti plojimų dėl režisieriaus drąsos ir kartu tokios lakios fantazijos.
Tad jeigu Jums patinka genialiai papasakotos, prasmingos ir aktualias problemas nagrinėjančios satyros, manau, kad neturėtumėte praleisti šio filmo, kuris spinduliuoja lengvumu, bet kartu leidžia pasinerti į išties nepavydėtiną socialinės tuštybės temą, kurioje dažnai plaukioja įvairaus tipo individai – pradedant „Instagramo“ nuomonės formuotojais, turtingų tėvelių vaikais ir užbaigiant mados pasaulio atstovais su idiotais verslo magnatais.
Techninė juostos pusė
Filmas savo techniniu stiliumi turi nemažai bendro su „Kvadratu“ todėl jeigu matėte šį mano paminėtą filmą, pasiruoškite ir čia drebančios kameros efektui, staigiam montažui, įdomiai parinktoms muzikinėms kompozicijoms bei akis žavinčiam ir prabanga alsuojančiam meniniam apipavidalinimui. Estetika visame kame, dėl ko ši juosta ir atrodo taip šauniai bei subtiliai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau minėjau, personažai šiame filme nuostabūs ir ryškūs, todėl suprantama, jog viso to nuopelnas slypi puikiuose aktorių pasirodymuose. O tų pasirodymų čia buvo ne vienas ir net ne du. Daugžodžiauti apie tai, kokie gi talentingi yra kai kurie šioje juostoje pasirodę žmonės, nenoriu, nes manau užteks tik paminėti juos, kad suprastumėte, kokius talentus šiam filmui surinko Rubenas Ostlundas.
Tad mano nuomone geriausiais pasirodymais čia pasižymėjo Harrisas Dickinsonas, Zlatko Buricas, Woody'is Harrelsonas, Alicia Eriksson, Chalbri Dean ir Dolly De Leon. Dėl kitų aktorių pasakysiu tik tiek, jog jie buvo, jie vaidino gerai, bet jų įkūnyti personažai nebuvo tokie ryškūs, kad juos būtų galima prisiminti pasibaigus seansui.
Verdiktas
„Liūdesio trikampis“ – geniali ir tuo pačiu itin taikliai hiperbolizuota satyra apie turtingų bei itin tuščių žmonių gyvenimo būdą. Todėl žiūrovas šios juostos peržiūros metu turi puikią progą pasijuokti, susimąstyti ir pakritikuoti šį socialinį visuomenės sluoksnį, kuris kartais peržengia visas padorumo ribas, demonstruodamas savo turtus. O kai dar prie rimto ir protingai išdėstyto siužeto prisideda nuostabi vaidyba, estetiškai pateikta išorė ir solidi režisūra, neįmanoma nesižavėti tokiu filmu, kuris be jokių abejonių tampa vienu iš geresnių 2022 metų kino reginių.
