Kaip režisieriui sekėsi į didžiuosius kino ekranus perkelti „Juodajį Adamą“, kuris buvo kuriamas ganėtinai brutaliame pavidale, kas privertė juostos prodiuserius netgi kelis kartus permontuoti juostą, kad ji pasiektų N-13 cenzo rėmus? Apie tai ir bus ši apžvalga.
Apie ką mes čia…
Prieš penkis tūkstančius metų Kandake įkalintas ir palaidotas paslaptingame kape, vienas galingiausių kada nors gyvenusių pusdievių Tetas Adamas atgyja ir nusprendžia atkeršyti žmonijai už visas kančias, kurias jis kažkada patyrė. Kas jį sustabdys? Gal Supermenas? O gal nauja kovotojų komanda, vadovaujama paslaptingos Amandos Voler? Visai netrukus Žemės likimas atsidurs ant plauko.
Kūrinio turinys
Pastaruoju metu tapau kažkaip pesimistiškai nusiteikęs komiksų ekranizacijoms, nes jų yra tiesiog pernelyg daug. O norint suprasti kai kurias istorijas, privaloma pasižiūrėti dar ir begalę serialų, o tai, aišku, reikalauja papildomo laiko ir nervų, nes dauguma iš jų atrodo klaikiai. Todėl jeigu kalba eina apie komiksus, stengiuosi pirmiausia atkreipti dėmesį į originaliai atrodančius arba savo pateikimu išsiskiriančius iš bendro konteksto projektus. Ir tokiu filmu šiais metais man tapo naujasis „Betmenas“, kurį su malonumu pasižiūrėjau kelis kartus kine ir dar kelis namuose iš įsigyto licencinio Blu-Ray disko. Visi kiti komiksiniai filmai buvo vienam kartui, nes jų peržiūros metu gal ir patyriau smagų laiką bei gavau reikalingą pramogą, bet ar norėsiu prie jų sugrįžti ateityje, didelis klausimas.
Tad manau, kad tikrai persisotinau komiksų ekranizacijomis, kurios metai iš metų beveik neprogresuoja, o stovi vietoje, vystydamos vieną ir tą pačią istoriją, kuriai nėra galo. Pamenate, koks buvo ažiotažas pasaulyje belaukiant „Keršytojų“ finalo? O kas dabar? Visiškai nieko. Būtent taip aš jaučiausi eidamas į kiną žiūrėti „Juodojo Adamo“, kurio anonsai manęs visiškai nesužavėjo, o ir pati istorija pasirodė be galo nuvalkiota. Tačiau pasižiūrėti šį filmą man reikėjo, kad tiesiog galėčiau susidaryti galutinį įspūdį. Kodėl? Nes gal tiesiog reklama pasirodė klaidinanti ir už jos slepiasi tikras šedevras. Deja, šedevro negavau, bet filmu likau patenkintas, nes jis visgi pakeitė mano priešišką nusistatymą prieš jį.
Kalbėti apie šios juostos istorijos pateikimą nenoriu, nes anonsai bei oficialūs aprašymai ir taip per daug papasakojo apie siužetą, kuris, tiesa, nėra labai jau ypatingas, bet ir nesukeliantis jokio diskomforto peržiūros metu. Todėl susikoncentruosiu ties tuo, kas mane čia papirko. O papirko pats stilius, kuris iš tiesų buvo labiau panašus į N-16 cenzą turintį projektą, kuriame iki pilnos laimės pritrūko tik kelių brutalesnių epizodų. Gaila, kad studija nusprendė švelninti vaizdus, kurie galimai bus patiekti kitais metais pasirodančioje režisieriaus versijoje. Tačiau atmetus mano nepasitenkinimą, juosta tikrai pasižymi efektingais, energingais ir kietais veikėjų susirėmimais, todėl nuobodžiauti kino salėje man nebuvo kada.
Minusu gal taptų tai, jog nuspėti filmo pabaigą labai lengva, nes ji yra sukurta pagal tą patį modelį, kaip ir daugelis panašų konceptą turinčių filmų apie antiherojus.
Tačiau pats veikėjų pateikimas, jų pasaulėžiūrą ir kiekvieno iš jų individualumas buvo išties pagirtinas, atsižvelgus į komiksinio „DC“ pasaulio kontekstą. Ir nors Juodasis Adamas nebuvo labai jau ypatingas tame, ką daro, užtat antraplaniai personažai turėjo pasiūlyti kai ką daugiau, nei vien blizgančius savo pavidalus. Kalbu apie jų filosofiją ir požiūrį į superherojus. Kelios išsakytos Daktaro Likimo frazės net privertė rimtai susimąstyti apie tai, kokiame gi niekingame pasaulyje mes gyvename. Tačiau čia jau mano asmeniniai įspūdžiai, todėl galbūt kai kas iš Jūsų net nenorės gilintis į rimtesnius šios juostos aspektus, apart žvalių veiksmo scenų.
Tad „nespoilinant“, nes filme yra kelios įdomios staigmenos, vertinu šią juostą pozityviai dėl neprailgstančios pramogos ir tiesiog lengvo turinio istorijos apie naują veikėją, kuris artimiausiu metu taps vienu iš „DC“ komiksų visatos vėdlių. Todėl jeigu mėgstate ne spalvingą maskaradą iš „Marvel“, o tamsesniais atspalviais papuoštą „DC“ seriją, ši juosta turėtų palikti neblogą įspūdį. Svarbiausia nesitikėti stebuklų ir viskas bus gerai.
Techninė juostos pusė
Ties techniniais momentais yra keli nemalonūs niuansai. Visas filmas – tai CGI spektaklis, bet ne visur tas CGI atrodė gerai, todėl buvo momentų, kuriuose vizualūs efektai rėžė akis. Užtat pagirti norėčiau produkcijos dizainą ir meninį apipavidalinimą, dėl kurių mes gavome išties turtingai atrodantį ir ryškų pasaulį su ne ką mažiau ryškiais personažais.
Muzika juostoje epiška ir galinga, o kameros darbas žvalus ir sugebantis suteikti kuo įmanomą energingesnį reginį dėl įvairiausių kameros manevrų ir šiokio tokio detalumo smulkmenoms. Taip pat neblogas filme vaizdo ir garso montažas, kurie irgi prisidėjo prie neprailgstančios pramogos kine.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ar Dwayne‘as Johnsonas moka vaidinti? Štai kur klausimas, nes beveik visuose filmuose jis atrodo vienodai. Ir jeigu jo galingas kūnas bei tos pačios veido grimasos nelabai tinka dramoms, tokio pobūdžio kinui kaip šis to visiškai užtenka, nes ekrane jis atrodo kaip tikras Dievas. Ir taip, jo įkūnytas Juodasis Adamas buvo išties šaunus, nors ir ne jis čia asmeniškai man pavogė šou, o Pierce‘as Brosnanas su savo Daktaru Likimu. Va, kur buvo smagi ir įtikinama vaidyba. Tad norėčiau ateityje atskiro filmo apie jo priešistorę.
Filme taip pat neblogai pasirodė Sarah Shahi, Viola Davis, Aldisas Hodge‘as, Quintessa Swindell, Noahas Centineo‘as ir dar nemažai kitų epizodinių aktorių, kurie buvo labiau kaip statistai, o ne įdomius veikėjus įkūnijantys žmonės.
Verdiktas
„Juodasis Adamas“ – energingas savo pateiktu veiksmu, tamsus kaip ir priklauso „DC“ komikso ekranizacijoms, ryškus kai kuriais vizualiniais sprendimais ir turintis maksimalia charizma spinduliuojantį Dwayne‘as Johnsoną priešaky filmas, kuris atrodo žymiai geriau nei jo nykūs ir visiškai neįdomūs anonsai. Tad savame žanre ir temoje, juosta suteikia neprailgstančią pramogą dėl lengvai vystomo siužeto bei paprastumu spinduliuojančios istorijos.
