Jau seniau rašyta, esą, juostos režisierius filmavimo aikštelėje Sh. Duvall dėl vaidmens darė žymiai didesnį spaudimą nei jos sutuoktinį filme vaidinusiam Jackui Nicholsonui.
Sh. Duvall „Švytėjime“ vaidino J. Nicholsono personažo Jacko Torrance, kuris atokiame sniege skendinčiame kurorto viešbutyje netenka proto, žmoną.
Nuotraukoje su gerbėja aktorė atrodo labai žemiškai, vilki pilką džemperį ir plačiai šypsosi. Kadaise juodus plaukus turėjusi Sh. Duvall dabar žila, moteris neturi vieno priekinio danties.
Seniau aktorė yra užsiminusi apie savo kovą su psichine liga, varginusia kuriant „Švytėjimą“, kino teatrus pasiekusį 1980 metais, tačiau filmavosi visas 500 dienų, kiek truko darbai. Minėta, kad režisierius prieš kameras jai daręs didesnį spaudimą nei kolegai J. Nicholsonui.
Skelbta, esą, legendinis kino kūrėjas vertė kitus aktorius ir filmavimo komandą ją ignoruoti, liepdavo šimtus kartų perfilmuoti tas pačias scenas ir slėpė, ką kartu su J. Nicholsonu improvizuodavo, siekdami ją dar labiau išgąsdinti.
Sh. Duvall po „Švytėjimo“ nusifilmavo dar keliuose projektuose, tarp kurių buvo ir XX amžiaus devintojo dešimtmečio „Popajus“ kartu su Robinu Williamsu.
Dabar aktorė nesifilmuoja jau nuo 2002 metų ir prieš 27 metus iš Kalifornijos persikėlė į Teksasą. Po daugiau nei penkiolikos metų atsiskyrėliško gyvenimo Sh. Duvall 2016 metų lapkritį prabilo apie savo psichikos sveikatos problemas.
Praeitais metais moteris davė išskirtinį interviu, kuriame kalbėjo apie ją išgarsinusį darbą „Švytėjime“ ir atskleidė, kad filmavimo aikštelėje verkdavo diena iš dienos.
71 metų Sh. Duvall, kuri 2016 metais dalyvavo laidoje „Dr. Phil“, per interviu „The Hollywood Reporter“ daugiau papasakojo apie darbą su griežtais darbo metodais pagarsėjusiu S. Kubricku bei savo karjerą Holivude. Moteris prisiminė, kad, norėdama sukurti personažą, kokio iš jos reikalavo režisierius, ji turėdavusi kaskart save įvaryti į panikos būseną.
„Kubrickas iki mažiausiai 35 bandymo net nesivargina filmuoti. 35 bandymai bėgant, verkiant, nešant mažą berniuką. Tai velniškai sunku. Ir nuo pirmos repeticijos – pilna programa. Labai sunku“, – sakė aktorė. Moteris prisimena, kad užsidėdavo ausinuką ir klausydavo liūdnų dainų, galvodavo apie liūdnus dalykus, kad nusiteiktų tinkamai suvaidinti W. Torrance personažą.
„Tiesiog galvoji apie kažką tragiško, kas kažkada nutiko, galvoji, kaip ilgu šeimos ar draugų. Tik po kurio laiko kūnas pradeda maištauti prieš tokį sąmoningą savęs naikinimą. Jis pradeda melsti liautis, nes nenori kiekvieną mielą dieną verkti. Ir kartais vien nuo tos minties, to bejėgiškumo, ašaros imdavo byrėti pačios.
„Prabusti pirmadienio rytą, paryčiais ir suprasti, kad vakar visą dieną verkei, nes tokia buvo dienotvarkė. Vien nuo tos minties imdavo vėl kauptis ašaros. Sakydavau sau, kad viskas, kad jau nebegaliu, kad jau riba. Ir vėl dariau tą patį. Net nežinau, kaip man pavykdavo, dabar tai sunku suprasti. Ir Jackas man yra sakęs, kad nežino, kaip man tai pavyksta“, – per interviu pasakojo aktorė.
Sulaukusi klausimo, ar S. Kubrickas su ja elgėsi žiauriau nei su kitais aktoriams, tam, kad filme buvo pasiektas jo norimas efektas, ji atsakė: „Jis tikrai toks. Be jokios abejonės, turi tokį polinkį. Iš esmės taip su kitais elgiasi žmonės, su kuriais pačiais praeityje kažkas jau taip elgėsi. Jo pirmieji du filmai buvo „Žudiko bučinys“ ir „Žmogžudystė“.
Kai Sethas Abramovitchius taip pat paprašė Sh. Duvall daugiau papasakoti apie tai, kaip filmavimo aikštelėje su ja elgėsi garsusis režisierius, versija kiek skyrėsi.
Moteris teigia jokios nuoskaudos jam dėl to nejaučianti: „Tikrai nejaučiu. Jis man visada buvo labai šiltas ir draugiškas žmogus. Su manimi ir Jacku praleido labai daug laiko. Jis tiesiog norėdavo valandų valandas sėdėti su mumis ir kalbėtis, o filmavimo komanda buvo verčiama laukti. Jie sakydavo: „Stanley, mūsų laukia apie šešiasdešimt žmonių“. Toks tad buvo tas darbas“.
Aktorė Anjelica Huston, kuri tuo metu susitikinėjo su J. Nicholsonu, kiek kitaip prisimena Sh. Duvall ir S. Kubricko bendravimą. 69 metų aktorė teigia: „Man susidarė įspūdis, aišku, dėl to, ką man tuo metu pasakojo pats Stanley, kad Shelley buvo sunku susidoroti su filmo medžiaga. Ir, panašu, kad niekas jos dėl to neužjautė. Priešingai, vaikinai netgi tuo naudojosi. Aišku, tai gali būti klaidinga mano interpretacija, bet man susidarė būtent toks įspūdis. Ir kai tekdavo ją pamatyti, tikrai atrodė iškankinta, sukrėsta. Nemanau, kad kam nors tikrai rūpėjo, kaip ji jaučiasi“.
