Todėl netgi laukiau ketvirtosios „After“ dalies, kuri lyg ir turėjo užbaigti dar 2019 metais prasidėjusią istoriją, bet netikėtai tapo tik priešpaskutiniu akordu šioje serijoje.

Kaip šįkart sekėsi dviejų ankstesnių dalių režisierei Castille Landon perkelti į didžiuosius ekranus literatūrinį Anos Todd kūrinį? Apie tai noriu pakalbėti šioje trumpoje apžvalgoje.

Apie ką mes čia…

Kai paaiškėja šokiruojanti tiesa apie Hardino ir Tesos šeimas, įsimylėjėliai suvokia, kad galbūt jiems yra lemta praleisti gyvenimą atskirai, nes tokie toksiški ir niekur nevedantys santykiai negali tęstis amžinai. Bet likimas jiems yra paruošęs dar kelis rimtus išbandymus, kurie ir nulems jų tolimesnę ateitį.

Kūrinio turinys

Kaip jau minėjau, ši filmų serija nėra tokia bloga, palyginus su tam tikrais projektais, kurie pasiekia mums kiekvienais metais. Nors tai vis dar yra banalybė, o klišinis ir nuvalkiotas siužetas priverčia garsiai juoktis iš labai jau naivių bei kartais kvailų situacijų, vis dėlto šia istorija galima patikėti, nes ji nėra tokia pompastiška ar turinti pernelyg daug netikrų elementų. Ją, jeigu nesupratote, lyginu su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir „365 dienos“ serijomis.

Tad jeigu galėčiau rinktis ką nors peržiūrai, pasirinkčiau „After“, nes šie filmai bent jau neerzina su tikrove nieko bendro neturinčiais sprendimais, kuriais galėtų žavėtis nebent nusivylusios namų šeimininkės, nes smagiau, kai tau dėmesį rodo psichologinių traumų turintis milijardierius, o sekso žaidimams pagrobia italų mafijozas gražuoliukas nei kažkoks su vidiniais demonais bandantis kovoti jaunuolis.

Kalbant apie šią naują dalį, pasirinkimų tema buvo geriau išryškinta nei anksčiau, dėl to kartais filme buvo galima pajusti savotišką įtampą bei nežinomybę, nes tam tikri veikėjų sprendimai nežadėjo nieko gero, o ir tie geri irgi neprivesdavo prie norimo rezultato. Hardino kova su savimi pateikta rimčiau nei iki šiol, todėl peržiūros metu galiausiai mums yra duota galimybė suvokti, kodėl jis toks yra, susimąstyti, ar jis turi bent kokių minimalių šansų pasikeisti. Tesje, nebuvo matyti jokio didesnio progreso nepaisant to, kad ji pagaliau subrendo rimtiems pokyčiams gyvenime. Čia, manau, galima pagirti šią juostą, kuri parodo, ko žmogui reikia labiausiai – aimės vienatvėje, ar toksiškų santykių.

Filmas nėra trumpas, bet neprailgo. Galbūt todėl, jog sumažinau jam lūkesčius po „365 dienų“ dalies, kuri mane išmušė iš vėžių, o gal tiesiog pats pateikimas buvo patrauklus. Sunku pasakyti. Vis dėlto filmas yra toks pats banalus kaip ir ankstesnės dalys, todėl, jeigu žiūrėjote pirmą ir jums buvo nesmagu, geriau raskite kitą užsiėmimą, nes nieko naujo apart kelių siužetinių sprendimų čia neišvysite.

Techninė juostos pusė

Žiūrėdamas „After“ serijos filmus visuomet stebėjausi kokybiška šių filmų technine puse, nes kiekvienos juostos biudžetas neperkopdavo 10 milijonų dolerių ribos, o vizualiai jos atrodė net šauniau už žymiai brangesnius savo žanro atstovus. Galėčiau pagirti neblogą vaizdo montažą, malonią ausims, itin švelnia aistra bei romantika alsuojančią muziką ir, žinoma, gerą kameros darbą, kuris leido įsitraukti į rodomus ekrane dviejų įsimylėjėlių konfliktus. Meninis apipavidalinimas irgi geras.

Aktorių kolektyvinis darbas

Manau, nereikia kartotis ketvirtą kartą, bet vaidyba kokia buvo, tokia ir liko. Tik, jeigu lyginčiau su „365 dienų“ aktorių pasirodymais, Hero Fiennesui Tiffinui ir Josephine Langdford galima įteikti kokį nors apdovanojimą, nes jie tikrai stengėsi bent jau išspausti tikroviškas emocijas. Iš kitų šioje juostoje pasirodžiusių aktorių išskirti galėčiau Louise Lombard su Robu Estesu, kurie pakankamai neblogai įkūnijo jiems patikėtus personažus.

Verdiktas

„After. Kai mes tapome laimingi“ – dar vienas niekuo neišsiskiriančią vaidybą demonstruojantis ir nieko naujo siužeto prasme nepasiūlantis „After“ serijos projektas, kuris sužavės nebent labai mažai filmų mačiusius ir kinu nesidominčius paauglius. Vis dėlto, šį naują režisierės Castille Landon darbą galima pavadinti filmu, o ne niekingu dviejų valandų trukmės muzikiniu sekso klipu, kurio pavadinimas „365 dienos“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją