Ir dabar, praėjus trejiems metams nuo paskutinio Jordano Peelo sukurto projekto, metas atėjo jo naujam košmarui, pavadinimu „Ne“, kuris, kaip ir ankstesni jo darbai, turėtų įsiteikti šio žanro gerbėjams. O kaip yra iš tiesu? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Vienoje nedidelėje Kalifornijos rančoje pradeda vykti siaubingi dalykai, kurių niekas negali suprasti. Vieninteliu visų šių problemų paaiškinimu tampa virš rančos atsiradęs paslaptingas debesis, kuris nenuteikia labai pozityviai. Iš kur jis atsirado? Kodėl būtent dabar? Kas už to slypi? Ir kaip jo atsikratyti? Į visus šiuos klausimus privalės rasti atsakymą įsivėlę į šį košmarą rančos gyventojai.
Kūrinio turinys
Kaip ir su kitais Jordano Peele‘o filmais, taip ir su šiuo, pernelyg daug pasakoti negaliu, nes pats kūrėjas bandė išvengti „spoilerių“, pristatydamas mums visiškai nesuprantamą anonsą bei nieko per daug nepasakantį juostos aprašymą. Ir tai, mano nuomone, yra gerai, nes pastaruoju metu filmus ne taip įdomu žiūrėti, kai visi siužetiniai sprendimai jau yra atskleidžiami reklaminėje medžiagoje. Todėl ir aš apsiribosiu vos keliais sakiniais apie tai, kodėl šis filmas išlaiko tą patį stilių, kaip ir ankstesni šio režisieriaus filmai bei kodėl jį verta pasižiūrėti būtent kine.
Patraukliausiai juostoje atrodo vienas aspektas – nežinomybė, kuri nuo pat pradžios neduoda žiūrovui ramybės, nes elementariai norisi kuo greičiau sužinoti, kas gi čia vyksta. O gautas atsakymas, manau, nemažą dalį siaubo gerbėjų išmuš iš vėžių, todėl intriga čia yra išlaikyta panašiame lygyje, kaip ir ankstesniuose Jordano Peele‘o režisuotuose filmuose. Be to, ne vien intriga leidžia mėgautis šia juosta, o dar su kiekviena nauja scena į emocinį burbulą auganti įtampa, kuri vienu momentu pasiekia kritinį tašką ir sprogsta.
Būtent dėl to yra gaunamas labai malonus rezultatas. Ir nors gąsdintis filme gal ir nereikės tiek daug, bet emocionaliai jis tikrai ne vieną kartą tampys nervus.
Juostoje turime nemažai įvairiausių metaforų bei tam tikros socialinės kritikos, o pats siužetas atrodo ganėtinai originaliai ir, tuo pačiu, atiduoda pagarbą klasikiniams 1950-1970 metais pasirodžiusiems siaubo žanro projektams. Dėl ko man, kaip kinomanui ir klasikinio kino gerbėjui, buvo milžiniškas malonumas pasinerti į šią istoriją, kuri savo stiliumi priminė ne vien seną kiną, bet ir pakankamai naujas juostas - „Ženklai“ ar „Rūkas“.
Gaila tik, kad negaliu prasitarti apie kitus „Ne“ siužetinius privalumus, bet kitaip jau tektų Jums gadinti peržiūrą su „spoileriais“.
Daug dėmesio buvo skirta ir keliems pagrindiniams juostos veikėjams, todėl jų atsiskleidimas filmui buvo itin svarbus. Bet kodėl buvo svarbus, čia irgi turiu tylėti. Taip jau yra su filmais, kurių koziriais tampa įvairios paslaptys, kurias jau pats žiūrovas yra priverstas narplioti seanso metu.
Ir dar noriu pasakyti, kad šį filmą verta žiūrėti ne vien dėl Jordano Peele‘o, bet ir dėl to, jog tai yra labai žiūroviškas bei dideliam ekranui pritaikytas pasakojimas, kuris paveikia emocionaliai, kaip ir priklauso geram psichologinio pobūdžio siaubo trileriui.
Techninė juostos pusė
Šiam naujam Jordano Peele‘o darbui studija „Universal Pictures“ visiškai nepagailėjo pinigų. Ir jeigu jo ankstesni filmai kainavo 4,5 mln. („Pradink“) ir 20 mln. („Mes“), tai „Ne“ buvo sukurtas už 68 milijonus dolerių. Bet nereikia pamiršti, jog juosta Kalifornijoje gavo tam tikras lengvatas, kurios sumažino biudžetą iki mano pateiktos sumos. O ekrane visa tai puikiai matosi.
Tad tai jau nebe kuklus ar kamerinio pobūdžio pasakojimas, o savotiškas siaubo žanrui priklausantis epas, kurio produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas atrodo pritrenkiančiai. Jau nekalbu apie specialiuosius efektus, kurie irgi turėjo nemažai įtakos epiškumui.
Žinoma, kaip gi gali Jordano Peele‘o filmas apsieiti be geros muzikos fone. Garso takelis juostoje stulbinantis, o jame panaudotos dainos buvo nuostabiausiu būdu pritaikytos prie scenų, kurioms jos leido sukurti atitinkamą atmosferą. Iš žymiausių dainų paminėčiau Stewie‘io Wonderio „Fingertips“ ir E-40 „Choices“.
Vaizdo montažas filme geras vien dėl tokio subtilaus ir įtampą sukuriančio scenų išdėstymo, o garso montažas tapo vienu iš svarbiausių kozirių išlaikant baugią atmosferą salėje dėl įvairiausių fone sklindančių garsų. Na, o kameros darbas irgi įvykdė savo misiją ir mes gavome atvirą, įtraukiantį ir efektingai nufilmuotą reginį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Be abejonės, filmas yra papuoštas dar ir stulbinančiu talentingų aktorių kolektyvu, todėl vien šis paprastas argumentas turėtų paskatinti žiūrovus apsilankyti kino teatre. O filme mes matome tokius talentus kaip „Oskaro“ laureatą Danielį Kaluuyą, Keke Palmer, ir Steveną Yeuną, kurie labiausiai išsiskyrė iš kitų savo įtikinama, šarmo nestokojančia, įsimenama ir, žinoma, labai gyva vaidyba. Bet, aišku, Danielis iš visų jų buvo pats pačiausias vien dėl jo specifinio personažo.
Be šios trijulės filme buvo galima pasimėgauti ir Brandono Perea, Keitho Davido, Michaelo Wincotto, Wrenn Schmidt ir Devono Graye‘o pasirodymais.
Verdiktas
„Ne“ – labai specifinis ir tuo pačiu išlaikantis firminį režisieriaus Jordano Peele‘o pasakojimo stilių psichologinio pobūdžio siaubo trileris, kuris gąsdina ne vaizdais, o mintimi apie artėjantį siaubą. Vien dėl to ši juosta nestokoja įtampos, laiko nežinioje ir kartu baimėje, nes iki pat finalo sunku perprasti filmo idėją, kuri atiduoda duoklę klasikiniams siaubo filmams ir kartu yra papuošta įvairiomis socialinėmis metaforomis.
Filmo anonsas:
