Patyrusio austrų kilmės dokumentalisto Michaelio Glawoggerio naujausias darbas „Dirbančio žmogaus mirtis“ Venecijos kino festivalyje buvo įvertintas griausmingomis ovacijomis ir žurnalistų padėkomis per spaudos konferenciją. Su filmavimo kameromis jis apkeliavo Ukrainą, Indoneziją, Nigeriją, Pakistaną ir Kiniją, kad užfiksuotų daugybę jaudinančių kadrų apie paprastus žmones, kurie atlieka neįsivaizduojamai sunkius ir pavojingus darbus, kad tik galėtų išlaikyti savo šeimas.

Pagrindinė filmo idėja artima kiekvienam šiuolaikinės visuomenės žmogui. „Dirbančiojo žmogaus mirtis“ skelbia: neįmanoma valgyti aštuonias valandas per parą, neįmanoma gerti aštuonias valandas per parą, neįmanoma mylėtis aštuonias valandas per parą. Vienintelis dalykas, kurį įmanoma daryti aštuonias valandas per parą, tai darbas. Būtent šio proceso dėka kiekvienas žmogus užsitikrina sau pragyvenimą, o visi kiti atrodo nelaimingi ir liūdni.

Šis filmas Europos kino meno akademijos apdovanojimui buvo nominuotas kartu su lietuvių režisieriaus Arūno Matelio juosta "Prieš sugrįžtant į žemę". Michaelis Glawoggeris demonstruoja neįtikėtinus ir sukrečiančius kadrus.

Ukrainoje drąsūs vyrai praleidžia dienas bet kurią akimirką galinčioje užvirsti nelegalioje šachtoje ir kasa išganingąją anglį. Jaunuoliai Indonezijoje renka sieros gabalėlius iš dar neužgesusio ugnikalnio kraterio ir po to ryžtasi pavojingai kelionei žemyn, kad galėtų parduoti gražiausius radinius pinigingiems turistams.

Didžiausioje Nigerijos skerdykloje po atviru dangumi dirbantys žmonės didvyriškai kenčia kraujo, ugnies, dūmų rutiną ir negalvoja, kas jų laukia rytoj. Pakistane vaikinai plikomis rankomis mėgina išmontuoti likimo valiai paliktą didžiulį laivą, kur vienintelis klaidingas judesys reikš mirtiną kritimą iš 80 metrų aukščio.

Kinijos plieno liejimo gamykloje žmonės aukojasi ir atlieka ypač nemėgstamas užduotis, kaip duoklę savo šią veiklą pradėjusiems protėviams.

„Dirbantis žmogus - ne vien tas, kuris gali šypsotis nuo žurnalo viršelio ir pasakoti apie darboholiko pastangomis pasiektą stulbinančią karjerą. Šalia mūsų yra tie, kurie dirba tokį darbą vien todėl, kad neturi kito pasirinkimo, tik kažkodėl apie tai tylime“, - filmą komentuoja „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta.

Įprasta, kad dokumentiniai filmai atkreipia dėmesį į opiausius visuomenės klausimus. Tačiau festivalio organizatoriai vilioja ir kiek kitokia, smagia ir iš koto verčiančia dokumentika.

Ar galėtumėte įsivaizduoti tokią vietovę, kur vyktų arši dvikova tarp Van Damme'o ir Bruce Lee, o jos pralaimėtojas keliautų ... tiesiai į puodą su verdančiu vandeniu? Tokį reginį iš tiesų įmanoma pamatyti kažkur Makedonijos platybėse įsikūrusiame miestelyje Šutka, kuris net nėra pažymėtas jokiame žemėlapyje.

Režisierius Aleksandras Maničius sukūrė linksmą ir ironišką dokumentinį filmą „Šutkos rekordų knyga“, kuriame kino gerbėjai nesunkiai atpažins vieną populiariausių čigonų visame pasaulyje Bajramą Severdzaną. Šį vyruką išgarsino pagrindinis vaidmuo Balkanų režisieriaus Emiro Kusturicos filme „Katytė balta, katinas juodas“.

„Kino pavasaris“ neslepia savo simpatijų čigoniškam šėlsmui ir tuo labiau Emirui Kusturicai, kuris pernai lankydamasis festivalyje išreiškė tikrą pagarbos ženklą geram ir nekomerciniam kinui“, - pasakojo E.Pukšta ir tikino, kad praleisti „Šutkos rekordų knygą“ tiesiog nedovanotina.

Šutka - tai viso pasaulio čigonų sostinė, laikoma viena iš neturtingiausių vietų Europoje. Bet vietiniai žmonės išsiskiria neįprastu išradingumu, todėl čia vyksta daug neįmanomų dalykų. Visi miestelio gyventojai turi bendrą tikslą - tapti čempionais.Čia vyksta populiarių aktorių pavardėmis pavadintų žasinų kautynės, tarakonų lenktynės, turkiškų dainų konkursai, kavos gėrimo varžybos ir net vampyrų medžioklės seansai.

„Šutkos rekordų knyga“ supažindina su tokiais čempionais, apie kuriuos neteko girdėti jokiose olimpiadose, tačiau kartą juos pamatęs, neužmirši ilgai. Tai kiek „sužvaigždėjęs“ dainininkas Muzaferas, kuriantis jo paties manymu prabangiausius pasaulyje vaizdo klipus, jaunasis burtininkas Jasharas, išvalantis savo klientų (pageidautina moterų) kūnus nuo piktųjų dvasių, pasiutęs 70-metis disko šokėjas Refetas, kuris jaučiasi absoliučiai geriausiu čempionu bet kurioje srityje ir kategoriškai nesikalba su bendraamžiais senukais.

Dar vienas „Kino pavasario“ filmas intriguoja ilgu ir lakios fantazijos reikalaujančiu pavadinimu. „37 būdai panaudoti negyvą avį“ – jauno britų režisieriau Ben Hopkins dokumentinis darbas, paskatinęs vadinti šį kūrėją 2006 – ųjų Berlyno kino festivalio programos „Jaunasis kino forumas atradimu“. Į jau beveik 30 metų Rytų Turkijoje gyvenančių kirgizų genties palikuonių rimtį įsiveržia bendra anglų ir turkų kūrybinė grupė, turinti sukurti vaidybinį filmą. Filmo kūrėjai nori papasakoti unikalią šios genties istoriją: kaip dėl didžiulės antipatijos komunizmui šie žmonės buvo ištremti iš Sovietų Sąjungos, kaip kaip nepritapo diktatoriaus Mao valdomoje Kinijoje, kaip nukentėjo nuo rusų kariuomenės invazijos į Afganistaną ir atsidūrė kalvotoje Turkijos provincijoje.

Kino kritikai žavisi Beno Hopkinso šmaikščiu stiliumi, kurio dėka žiūrovai turės galimybę sužinoti, kaip pasaulio žemėlapyje atsirado Afhanistanas, ką ypatingo galima padaryti iš jogurto, kokį honorarą gavo epizodinius vaidmenis atlikę genties atstovai, ką turkų kaimiečiai žino apie Holivudo žvaigždę Sandrą Bullock, o visų svarbiausia – kaip įmanoma panaudoti negyvą avį.

„Kino pavasaris‘06“ jau labai greitai, kovo 23 – balandžio 6 dienomis kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją