Ar finalas yra vertas jūsų dėmesio? Ir ar jis pateisina lūkesčius? Skaitykite šią trumpą apžvalgą ir viską sužinosite.
Apie ką mes čia…
Praėjus keliems metams po to, kai Isla Nublar sala buvo sunaikinta, pasaulis vis dar bando priprasti prie laisvėje atsidūrusių ir tarp žmonių gyvenančių dinozaurų. Vienas iš buvusių dinozaurų dresuotojų Ovenas Greidis bando apsaugoti priešistorinius gyvius nuo brakonierių ir kitų piktavalių. Tačiau jis net nenutuokia, kad visai netrukus gali įvykti milžiniška katastrofa, kuri pavers visą Žemės planetą į priešistorinį pasaulį. Ir, kad tai neįvyktų, jis privalo rasti būdą, kaip išgelbėti planetą.
Kūrinio turinys
Norint pasimėgauti šiuo filmu, jums reikia prieš jo peržiūrą pasižiūrėti visas dalis. Ne tik naujos trilogijos 2015 ir 2018 metais pasirodžiusius filmus, bet ir kultines Steveno Spielbergo režisuotas juostas, kurios mus džiugino vaikystėje. Tada lengviau suprasite šios naujos istorijos siužetą ir tuo pačiu patirsite didesnę nostalgiją.
Grįžtant prie šio trečiojo „Juros periodo pasaulio“ filmo, galiu pasakyti, kad jis nepadaro tokio milžiniško įspūdžio, kaip 2015 metų filmas. Kodėl? Viskas labai paprasta. Tiek pirmieji „Juros periodo parko“ filmai, tiek ir du šios naujos trilogijos filmai turėjo vieną konkretų siužetinį bruožą – jų veiksmas vyko pakankamai ribojote erdvėje, kurioje žmonių tykojo įvairūs pavojai. O šiuo atveju visa ta magija ir siaubo filmams būdinga koncepcija kažkur išgaravo ir mes pamatėme dinozaurų pasaulį. Nesakau, kad tai yra blogai, bet istorija elementariai prarado savo žavesį ir pavojaus jausmą. Be to, tam tikrais momentais teko susimąstyti, ar aš žiūriu filmą apie dinozaurus, ar šnipų temos trilerį, kurio fone šmėžuoja dinozaurai. Nes be dinozaurų, mes tikrai matytumėme nuvalkioto siužeto trilerį apie pagrobimą.
Kalbant apie filmo trukmę, jis yra pernelyg ilgas, todėl peržiūros metu ne vieną kartą tenka nuobodžiauti, o ir veiksmo scenose neparodoma nieko nauja, ko nebūtume matę anksčiau. Žinoma, pabaigoje viskas pagyvėja, todėl finalas atrodo ne toks nykus, kaip pirmoji šio filmo dalis.
Bet pliusų filmas turi taip pat. Vienu iš jų tampa ganėtinai logiškai pabaigta istorija, kuriai nereikia pratęsimo. Kitu – personažai. Tai yra kultiniai veikėjai Alanas Grantas, Elė Satler ir Ianas Malkolmas, kurie vien savo pasirodymu sugebėjo sukelti labai daug prisiminimų iš vaikystės. Be to, milžiniškas pliusas, jog jie filme pasirodo ne keliomis minutėmis, o tampa vienais iš pagrindinių trečios dalies veikėjų. Kiti svarbūs šiai istorijai personažai – Ovenas Greidis su Kler Dearing nublanksta prieš juos, nors jie taip pat gali pasigirti stipria charizma.
Galiu tik pasakyti, jog filmą verta pamatyti dideliame ekrane dėl kelių priežasčių – epiškos, beveik du dešimtmečius trunkančios istorijos pabaigos, nostalgijos, dinozaurų ir kultinių personažų. Nors filmas neatrodo taip šviežiai, žvaliai ir efektingai, jis vis dėlto sudomina.
Techninė juostos pusė
Filmas vizualiai atrodo išties gerai, o dinozaurų dizainas bei jų veiksmai, dėl CGI technologijos priverčia jausti malonumą dėl didingai atrodančių susidūrimų. Ir nors keliuose epizoduose aiškiai matomi panaudoti efektai, tai neturi didelės reikšmės bendram efektui. Meninis apipavidalinimas ir pats produkcijos dizainas leidžia pajausti ekrane tikro epo didybę
Filmo garso takelis sukelia nostalgiją, o pagrindinės muzikinės kompozicijos, kurios buvo panaudotos įtemptoms scenoms, sukelia adrenaliną peržiūros metu. O ir efektingas kameros darbas, kokybiškas garso ir vaizdo montažas taip pat yra geras.
Aktorių kolektyvinis darbas
Bene maloniausiu viso šio filmo koziriu tapo senieji aktoriai, kurie džiugino mus visus pirmoje 1993-2001 metais išleistoje trilogijoje. Tai, žinoma, leido filmui spinduliuoti nostalgijos jausmu, dėl to tikrai buvo galima užmerkti akis į tam tikras scenarines problemas. Kalbu apie Samą Neillą, Laurą Dern ir Jeffa Goldblumą, kurių charizmai neprilygo nei vienas filme pasirodęs aktorius. O ir vaidino jie irgi šauniai, dėl ko nebuvo jau taip ir sunku patikėti jų įkūnytais personažais.
Kas liečia šios antrosios trilogijos žvaigždes – Chrisą Prattą bei Bryce Dallas Howard, jie nieko naujo nepademonstravo, todėl jų pasirodymas niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Vaidyba buvo įtikinama, o tai svarbiausia.
Antrame filmo plane buvo galima pamatyti ir kitus naujosios trilogijos senbuvius, tokius kaip Omaras Sy, BD Wongą, Justice‘ą Smithą ir Isabellą Sermon.
Verdiktas
„Juros periodo pasaulis. Viešpatavimas“ – pakankamai neblogai ir logiškai pasibaigusi istorija apie priešistorinius padarus, kurią dar 1993 metais į kino ekranus perkėlė pats Stevenas Spielbergas. Be to, šis trečiasis naujosios trilogijos filmas visais įmanomais būdais spinduliuoja milžiniška nostalgija, kurią sudaro originalių juostų aktorių kolektyvas bei perkurtos kultinės scenos.
Minusų, kuriais tampa įvairios klišės, nuspėjamumas, kai kurie nuobodžiai vystomi epizodai ir pernelyg ilga trukmė, šis režisieriaus Colino Trevorrowo sukurtas projektas irgi turi. Bet ar tai trikdo gauti iš jo smagią pramogą kino salėje? Tikrai, kad ne.
