Sveiki, laba diena, aš esu Andrius Užkalnis, ir aš jums tuojaus papasakosiu, kaip aš lietuvišką serialą žiūrėjau.

Iškart turiu pasakyti, kad filmo kūrėjai turi neeilinės drąsos, kad man pasiūlė pažiūrėti ir parecenzuoti tą kinematografo kūrinį, nors ir labai gerai žinojo, koks Užkalnio (manęs) požiūris į lietuvišką kiną. Aš lietuviškame kine filmuojuosi, bet pats jo žiūrėti nenoriu: čia panašiai kaip su koldūnais – populiariausi šalyje Užkalnio koldūnai yra liaudžiai, visose parduotuvėse, bet pats Užkalnis apžvelginėja ne koldūnus, o valgo aukštąją gastronomiją.

Tačiau jeigu žmonės nebijo manęs, iškart vien už tai galima juos gerbti. Ir jeigu jie privertė mane pažiūrėti, tai ar manote, kad aš nepriversiu jūsų prisėsti prie TV ekrano.

Veidmainystė, pigi reklama, apsimetinėjimas, sakote? Žinoma, bet visa kūryba yra tokia, ir jūs tai puikiai suprantate. Juk ir Kalėdų vaidinime senelis ir jo pagalbininkai elfai nėra tikri. Todėl aš irgi galiu, neapsimesdamas, kad apžvelginėju aukštąją kino gastronomiją su penkiomis Oskarų žvaigždėmis, parašyti jums, ką galvoju apie serialą ir jo temą, kuri yra artima mano juodai, piktai širdutei. Be to, jūs tik nenorėkite, kad aš pradėčiau apžvelginėti lietuvišką arthauso kiną, kur ateina trys šimtai žiūrovų ir tie visi su nemokamais bilietais. Bet jie manęs ir neprašo recenzijų, turbūt žino, kuo kvepia.

SerialasEmigrantai „Čiken Faktorius“ pagerbia terminą, kurį ne aš sugalvojau, bet tikrai prisidėjau prie populiarinimo. Visiems žinoma, kad Užkalnis (tai yra, aš) įvedė Lietuvoje į platų vartojimą visą eilę gražių pašiepiančių ir paniekinančių literatūrinių terminų: nuo „duskit pavidolei“ iki „kroksai ir šaranai“, dar nuo prezidento Pakso nušalinimo skandalo laikų masažavau ir užauginau „runkelius“, kurie mano tekstų dėka kelia arterinį kraujospūdį jau turbūt kelioms kartoms runkelių. Ypatingą vietą užima „čiken fektori“, vištienos fabrikas, kur lietuviai emigrantai, pagal tradiciją, peša vištas (jei Norvegijoje – skuta silkėms pažastis). Čia fektori tapo faktoriumi, kas yra pagirtinas žodžių žaismas ir aliuzija į visokius ten eks-faktorius, jeigu žinote, ką aš noriu pasakyti. Televizijos programos, kurių aš ne tik nežiūriu, bet net ir dainuoti manęs nekviečia.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl man leido parašyti apie šį serialą, yra tai, kad jis apie emigrantus Anglijoje, ir kas kitas, jei ne aš, tą temą išmanau. Aš žinau, kad yra du naratyvai apie mane, gyvenusį Anglijoje. Viename iš dviejų naratyvų yra tas Užkalnis, kuris dirbo atsakingą darbą ir užsiėmė atvirųjų šaltinių žvalgyba JAV ir Britanijos vyriausybių naudai, o antrasis yra suformuotas pagal skandalingai pagarsėjusį feikinį mano paties rašytą skundą 2011 metais portale lrytas.lt apie mane patį, sudėliotą neva anoniminio skundiko plunksna ir pasakojantį apie tikruosius mano užsiėmimus Anglijoje: valytojo darbą, rusų barus, skandalingus balius mano neskoningame name su marozais ir kitomis atmatomis. Spėkite, kuriuo pasakojimu skaitytojai labiau nori tikėti.

Serialas yra apie atmatas, kurie gyvename nykiame čikenfektorių pasaulyje, kur kiekvienas judesys yra socialinio dugno braukymas. Negaliu pasakyti, kad tai yra šokiruojantis ir priverčiantis susirūpinti filmas, atskleidžiantis piktžaizdes ar dar kažką: ne, tai ne Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ ir jame vaidinantis Repšys, nors necenzūrinės kalbos irgi šiek tiek yra (sakyčiau, labai saikingai – jei kas esate matę ir girdėję tikras socialines padugnes, žinokite, čia labai drungna ir prigesinta: gyvenime tiek keikiasi ne marozai, o muzikos mokyklos fortepijono klasės auklėtiniai; gal serialas leksika galėtų pabauginti jūsų prosenelę, bet ir tai nebūtinai).

Aš nuolatos turiu prisiminti, kad tai visgi pramoginis turinys emigrantų supuvusio gyvenimo motyvais, o ne ryžtingas kažko demaskavimas ir ne kraują stingdanti socialinė studija (pastarosios kelių serijų nenorėtumėt matyti); todėl manęs visai nenustebino, kai žinomi aktoriai (Audrius Bružas ir kiti) atrodo visai ne puolusiais marozais, o normaliais Vilniaus hipsteriais, kurie pergėrę netyčia pataikė į siaubingą mobilių namelių stovyklų (treiler parkų), industrinių maisto gamybos įmonių, miegančių namie ir pabudus besikeikiančių lenkų bei besikrušančių latvių juodadarbių pasaulį. Tai žiūrėjimas be geros perspektyvos (nes iš emigrantų gyvenimo nieko gero niekada nesigauna, jei apsieina bet teistumo, tai jau pasiekimas), bet ir be labai blogos pabaigos, nes jeigu veikėjai neliktų gyvųjų tarpe, ką rodytų sekančioje serijoje? Aktoriai šiame seriale perdėm inteligentiški, švarūs ir gražiai aprengti; kostiumų dailininkei galėčiau patarti, kaip turėtų rengtis ir kuo smirdėti veikėjai, bet kaip tada reikėtų išlaikyti visą kūrybinę grupę filmavimo aikštelėje?

Jeigu manęs paklaustų, kaip patobulinti scenarijų, aš turėčiau patarimų: norėčiau baisesnių gyvenamųjų rajonų (seriale viskas labai švaru ir lokacijos trim galvom geresnės už tuos šabakštynus, kuriuose gyvena tikri emigrantai), girto vairavimo, cigarečių kontrabandos ir dar reikėtų lavonų bei pagrindinių veikėjų sanguliavimo tarpusavyje su grafiniais stambaus plano vaizdais, kaip vyrai mylisi tarpusavyje, bet kur tau priversi aktorius tai daryti ir kaip paskui rodysi tai ekrane? Todėl ir visokių nešvankybių yra ryžtingai per mažai.

Kalbant rimto kino kritiko kalba (o man jau būtų pats laikas), stebėtina, kad tik dabar ekranizuojama ši čikenfektorinio nuopuolio subkultūra; gal todėl, kad visi bijo politinio korektiškumo ir išdygsiančių kaltintojų, kad štai ir vėl iš emigrantų pasišaipė. Paprastai kaltinamas tokiu šaipymusi vienas toks Užkalnis, bet čia, žinokite, Užkalnis tik serialą aprašė. Tai pažiūrėkite patys, per Go3. Nieko jums neatsitiks. Lietuvišką serialą žiūrėti – tai ne fermoje darbuotis; kaip nors sugebėsite.