Apie ką mes čia…
Gyvenantis su savo neįgalia bei mylima dukra Albertina jaukiame Paryžiaus knygyne, bibliotekininkas Vinčenzas diena iš dienos susiduria su įvairiais klientais, su kuriais pakalba gyvenimiškomis temomis bei padiskutuoja apie literatūrą. Tačiau vieną lietingą vakarą į knygyną įsiveržus teatro aktorei Jolandai, Vinčenzo gyvenimas ne tik akimirksniu pasikeičia, bet ir įgauna visiškai naujų spalvų. Ar tai meilė? O gal paprastas susižavėjimas? Į šiuos klausimus Vinčenzas visai netrukus gaus konkretų atsakymą.
Kūrinio turinys
Šis naujas Lietuvos kino teatrų repertuaruose pasirodęs romantinis filmas – tai savotiška atgaiva nuo blokbasterių, nevykusių siaubo filmų ir kvailų komedijų, kuriais pastaraisiais mėnesiais buvo bandoma pritraukti žiūrovus į kinus. Bet tuo pačiu, tai nėra labai gilus ar itin rimtas temas gvildenantis projektas, todėl tikėtis snobiško ir kažkokios išskirtinės meninės vertės turinčio filmo irgi neverta. O tai ir yra dideliu šio filmo pliusu, nes jis tiesiog sukelia pačius pozityviausius jausmus dėka naivios, bet šiltai ir nenuobodžiai papasakotos istorijos apie vyresnio vyro jausmus žaviai ir kažkiek jaunesnei damai.
Labiausiai šiame filme man patiko tai, kokiu būdu į siužetą buvo įtraukti pokalbiai apie žymius literatūrinius kūrinius, kurie savo ruožtu tapdavo tam tikrų diskusijų pagrindu. Tad klausytis dialogų bei matyti netgi tam tikrus ginčus tarp žmonių apie literatūrą, bent jau man buvo tikrai smagu. O ir išsakytos mintys apie meilę, jausmus, geismą bei potraukį atrodė brandžiai ir nenuvalkiotai.
Be abejo, nemažai dėmesio filme gavo keli pagrindiniai herojai, kurie ir tapo visos šios jaukios istorijos varikliu. Kalbu čia apie Vinčenzą, jo dukrą Albertiną ir aišku temperamentišką Jolandą. Kiekvienas iš šių mano paminėtų veikėjų buvo pateiktas ganėtinai atvirai, todėl sužinoti apie jų praeitį ir požiūrį į tam tikrus gyvenimiškus aspektus nebuvo taip jau ir sunku. Ypatingai tai liečia Albertiną, kuri filme yra pateikiama iš sunkesnės, bet kartu pakankamai suprantamos pozicijos.
Humoro filme netrūksta, bet jis visgi yra labiau subtilesniu šio pasakojimo momentu, todėl čia buvo išvengta absurdo, vulgarumo ir nesąmoningų akimirkų, kuriomis dažnai yra papuoštos įvairaus plauko romantinės komedijos. Taip pat filmas dėl savo trukmės ir jaukumo neprailgsta nei akimirkai, o finalas netgi sukelia savotišką įtampos jausmą dėl ekrane vystomų įvykių.
Tad bendrai, filmas tikrai žiūrisi maloniai, todėl jį tikrai rekomenduočiau pasirinkti tiems žiūrovams, kurie nori pailsėti nuo galingų blokbasterių ir pasinerti į naivų, bet pakankamai pozityviai nuteikiantį lyg kokia nors terapija pasakojimą.
Techninė juostos pusė
Tvarkingai šiame filme atrodo ir jo meninis apipavidalinimas, o produkcijos dizainas labai primena teatrą, kuriame vyksta pagrindinis veiksmas. Tai ne vieną kartą buvo bandoma parodyti žiūrovams dėka tam tikrų epizodų, kurie kameros darbo ir vaizdo montažo pagalba paversdavo visą šį pasakojimą į tikrų tikriausią teatro sceną. Jauki ir malonią atmosferą sukelianti muzika bei akis džiuginantis meninis apipavidalinimas irgi leido seanso metu pasijausti gerai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Patiko man tiek Sergio Castellitto, tiek Berenice Bejo, tiek ir Matildos De Angelis vaidyba, todėl priekaištauti šiuo atveju tikrai nėra kam. Visi gerai ir įtikinamai atliko jiems patikėtus vaidmenis. O antraplaniai aktoriai kaip Nassimas Lyesas, Alexas Lutzas ir Sandra Milo tik dar labiau paryškino pagrindinės trijulės reikšmę šioje juostoje.
Verdiktas
„Knygynas Paryžiuje“ – jaukus savo gvildenama tema, malonus akims dėka produkcijos dizaino ir šiltas savo istorija pasakojimas, kuris suteikia peržiūros metu tik pačius gražiausius jausmus. Ir nors filmas nepretenduoja į visiškai jokius laurus bei negali pasigirti jokia svarbia menine verte, jis paperka savo paprastumu. O tai šiuo atveju ir yra bene svarbiausiu akcentu šioje naivioje meilės istorijoje.
