Kaip šįkart sekėsi Josephui Kosinskiui kuriant dar vieną 80-ųjų kino klasika tapusio filmo tęsinį? Atsakymo ieškokite žemiau.

Apie ką mes čia…

Po ilgos tarnybos jūrų pajėgose kaip vienas geriausių visų laikų pilotų, Pitas „Maverikas“ Mičelas gauna pasiūlymą tapti JAV karinio jūrų laivyno naikintuvų taktikos instruktoriumi ir treniruoti jaunus bei nemažai perspektyvų turinčius asus. Tačiau sugrįžęs į vietą, kurioje prieš tris dešimtmečius jis pats buvo mokinamas, Pitas suvokia, kad jo dienos kaip piloto dar nesibaigė ir jis ne tik gali būti instruktoriumi, bet ir tikru pavyzdžiu vienam jaunam žmogui vardu Bredlis, su kurio tėvu „Maveriką“ kadaise siejo tikra vyriška draugystė.

Kūrinio turinys

Prieš kalbant apie šį naują filmą, noriu iš karto visus paraginti prieš einant į kiną mėgautis „Asu Maveriku“, pasižiūrėti 1986 metais Tony‘io Scotto sukurtą originalą „Asai“, nes kitaip pajusti nostalgiją bei ryšį su senais veikėjais bus išties labai sunku. O ir pirmtakas net dabar žiūrisi išties puikiai, nes tai yra vienas iš tų kino projektų, kuris net ir praėjus keliems dešimtmečiams visiškai nepaseno. O kartu, Jums bus puiki proga palyginti Tony‘io Scotto ir Josepho Kosinskio darbus, nes jie kažkiek skiriasi savo pateikimu.

Kalbant apie naują filmą, tai jo siužetinės linija ir pasirinkta istorija truputį priminė situaciją su filmu „Krydas: Gimęs kovoti“. Kodėl taip sakau? Visgi pats abiejų juostų pamatas yra beveik identiškas dėl to, jog originalioje juostos žuvusio geriausio pagrindinio veikėjo draugo sūnus bando eiti tėvo pėdomis, o jam tame padeda būtent originalios juostos herojus. Bet čia paminėjau tai tik dėl to, kad suvoktumėte, kokio tipo kinas laukia. Ir ne, čia joks „spoileris“, nes tiek anonsuose apie tai ne vieną kartą yra užsimenama, tiek ir oficialiuose filmo aprašymuose.

Tačiau ne dėl siužeto ar romantikos pirmasis filmas buvo toks geras ir ne dėl to yra geras jo tęsinys, kuris mano kuklia nuomone, yra vienu iš geriausių pavyzdžių, kaip būtent reikia reanimuoti kadaise populiarius filmus suteikiant jų pratęsimams savotišką cinkelį bei tuo pačiu sukuriant ekrane tikrą nostalgijos jausmą. Tada paklausite dėl ko? Atsakymas paprastas – dėl efektingai atrodančio veiksmo ir triukų, kuriais kūrėjai norėjo ir vis dar nori papirkti žiūrovus. O jų čia yra išties daug. Be to, viskas yra pateikta taip dinamiškai ir natūraliai, jog tiesiog neįmanoma atitraukti akių nuo viso to, ka mums čia paruošė kūrėjai. Preciziškai ir natūraliai šioje naujoje juostoje yra pristatoma ir įtampa su visais ją lydinčiais komponentais kaip skrydžiai ir dramatiškai atrodantys siužetiniai momentai.

Veikėjų filme pilna, bet manau suprantate, kad beveik viskas čia sukasi apie „Maveriką“ ir jį lydinčius asmenis kaip Bredlis Bredšou, Penė Bendžamin ir Bijus Simpsonas, todėl nemanau, ar verta gilintis į tuos antraplanius ir kartais visiškai neįdomiai pristatytus personažus, kurie karts nuo karto tapdavo tam tikrais originalios juostos veikėjų prototipais. Užtat mano paminėti personažai buvo ryškūs, įdomūs ir pakankamai gerai atsiskleidę kaip asmenybės.

Tad čia manau ir verta sustoti, nes daugiau kažką sakyti apie siužetinius filmo sprendimus tikrai nenoriu. Filmas vertas didelio ekrano, jis sukelia nostalgiją ir kas svarbiausia, jis nei vienai akimirkai neprailgsta, dovanodamas mums vieną įspūdingiausių reginių per pastarąjį dešimtmetį.

Techninė juostos pusė

Jeigu filmo siužetas nėra toks jau įmantrus ir sukeliantis nuostabą dėl scenaristų įvykdyto darbo, tai techniškai yra viskas kitaip. Tai vienas įspūdingiausių ir kiečiausių pastarojo dešimtmečio blokbasterių, kuris nebuvo filmuotas paviljone prie žaliojo ekrano, o buvo kurtas natūraliai, pasitelkiant praktinius specialiuosius efektus. Tai leido akimirksniu įsijausti į šį reginį ir tuo pačiu peržiūros metu patirti tikrovės jausmą. O taip, filmas sukelia daug įtampos vien dėl kameros darbo ir dėl produkcijos dizaino, kas negali nedžiuginti.

Meninis filmo apipavidalinimas irgi puikus, todėl ties tuo čia nėra visiškai jokių nusiskundimų, nes tiek dekoracijos, tiek kostiumai, tiek ir grimas su šukuosenomis buvo pateikti iš pakankamai autentiškos perspektyvos. Vaizdo montažas dinamiškas ir efektingas, o garso montažas galingas ir sugebantis ne vieną kartą nustebinti dėl sklindančio iš ekrano pusės epiškumo jausmo.

O kas liečia muziką, tai tenka pripažinti, jog visgi pirmtako garso takelis buvo geresnis. Tiksliau labiau įsimintinas dėl tokių hitų kaip „Danger Zone“ ar „Take My Breath Away“. Nors čia mes turėjome du tikrai neblogus kūrinius – OneRepublic „I Ain‘t Worried“ ir Lady Gagos „Hold My Hand“. Bet visgi iki mano paminėtų 80-ųjų hitų skambesio jiems buvo toloka.

Aktorių kolektyvinis darbas

Prisipažinsiu – labai pasiilgau Tomo Cruise‘o ir jo beprotiškų kaskadinių triukų. Ir štai, po ketverių metų nuo jo paskutinio pasirodymo kino ekranuose filme „Neįmanoma Misija: Atpildo diena“, jis ir vėl džiugina mus. Ir ne šiaip sau kokiame vaidmenyje, o kapitono Pito „Maveriko“ Mičelo, kuris 1986 metais ir padarė iš jo pasaulinio lygio žvaigždę.

Aišku, aktorius kažkiek paseno, bet jo suvaidintas personažas išliko toks pats jaunatviškas, nepaklusnus ir charizmos nestokojantis, dėl ko filmas žiūrėjosi dar smagiau.

Be jo, juostoje pasirodo ir žavioji Jennifer Connelly, talentingasis Milesas Telleris ir charizmos nestokojantis Jonas Hammas, kurie irgi įnešė į šią juostą nemažai šarmo. O ir jų personažai taip pat buvo įdomūs, todėl netgi ir tokio kieto bičo, kaip Tomas Cruise‘as fone, jie atrodė pakankamai gerai.

Filme taip pat galime pamatyti tokius aktorius kaip Lewisas Pullmanas, Monica Barbaro, Glenas Powellas, Danny‘is Ramirezas, Jay‘us Ellisas, Charlesas Parnellas ir... Čia aš paliksiu intrigą ir neatskleisiu vieno žmogaus, kuris leido pasijusti kaip 1986 metų originale.

Verdiktas

„Asas Maverikas“ – dar vienas išskirtinis ir itin efektingai atrodantis aktoriaus Tomo Cruise‘o šou, kuriame jis ir vėl demonstruoja savo neregėtai kietus kaskadinius bei ekstremaliai pavojingus sugebėjimus. Tuo pačiu, naujasis jo filmas tampa ne tik tobulai įgyvendinta duokle kultiniam 1986 metais pasirodžiusiam originalui, bet dar ir tampa visiškai nauju žvilgsniu į „Asų“ seriją dėka modernios technologijos, naujų personažų, vyraujančių tendencijų bei tolerancijos.

Tad tai yra ne tik Tomo Cruise‘o, režisieriaus Josepho Kosinskio ir studijos „Paramount Pictures“ kinematografinis laimėjimas, bet ir laimėjimas visai kino industrijai, nes tokie efektingai atrodantys filmai tampa tikra retenybe ir juos tiesiog privaloma žiūrėti dideliame kino ekrane.