O. Zagorodnas du kartus bandė prisijungti prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, bet abiem atvejais jam buvo pasakyta, kad dabar savanorių yra daugiau nei amunicijos, rašo „The Guardian“. Vyrui beliko socialiniuose tinkluose prašyti atsiųsti daugiau neperšaunamųjų liemenių ir savo kavinėje dalyti maistą, karines uniformas bei kitus reikalingus daiktus.
„Šiuo siaubingu metu stengiuosi daryti viską, kas mano jėgoms“, – prisipažino jis.
Vos prieš metus 34-erių metų amžiaus aktorius Kyjive išsinuomojo nedidelį kino teatrą, kad savo draugams ir šeimos nariams parodytų juostą „Firebird“, kurioje pasakojama Šaltojo karo meilės istorija. Šiame britų ir estų filme O. Zagorodnas, kurio išvaizda panaši į XX a. penktojo dešimtmečio kino dievaičio, vaidina Romaną – netrukus vesiantį naikintuvo pilotą, kuris įsimyli jauną šauktinį Sergejų (vaidina britų aktorius Tomas Prioras). Jiedu susitinka karinėje bazėje sovietų okupuotoje Estijoje XX a. aštuntajame dešimtmetyje.
Sukurtas pagal anapilin iškeliavusio Sergejaus Fetisovo autobiografiją, filmas „Firebird“ iš pirmo žvilgsnio primena bet kurią uždraustos meilės istoriją, tik Sergejaus ir Romano atveju gresia ne vien skandalas, jeigu jųdviejų santykiai iškiltų į dienos šviesą. Sovietmetis filmui suteikia savitą trilerio prieskonį.
O. Zagorodnas gavo šį vaidmenį su viena sąlyga: per tris mėnesius privalėjo išmokti gerai kalbėti angliškai. „Tada galėjau pasakyti tik vieną sakinį: „Sveiki, aš Olehas iš Ukrainos, mano anglų kalba nelabai“, – prisiminė aktorius, taip pat turėjęs penkias dienas mokytis šaudyti. – Jeigu dabar kas nors man duotų ginklą, žinočiau, kaip su juo elgtis.“
„Mano agentas parūpino vaidmenį šiame filme, – tęsė jis. – Bet dabar noriu jį sugėdinti, nes jis remia Rusijos agresiją. Jis man netgi parašė: „Olehai, nusiramink, išvaduosime jus iš Zelenskio priespaudos, ir gyvensite normalioje draugiškoje šalyje.“ Jis mano, kad dėl visko kalta Amerika! Šioje vietoje mūsų diskusija baigiasi."
S. Fetisovo romanas į Peeterio Rebane rankas pateko prieš dešimtmetį. „Jis mane sužavėjo, – prisipažino 48-erių metų amžiaus estų režisierius. – Tais laikais homoseksualumas buvo laikomas nusikaltimu. Nors subyrėjus Sovietų Sąjungai jis buvo dekriminalizuotas, tačiau vis tiek į gėjus buvo žiūrima kaip į nenormalius žmones.“
Pats faktas, kad Sergejus ir Romanas vienas kitą įsimylėjo toje pačioje vietoje, kur P. Rebane užaugo, leido režisieriui kitaip pažvelgti į LGBT bendruomenės narius Estijoje.
„Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tada čia rutuliojosi tokia meilės istorija. Kai buvau vaikas, su geriausiu draugu važinėdavome dviračiais netoli knygoje aprašytos karinės bazės. Virš galvų praskrisdavo naikintuvai „MiG“, ir mes tiesiog nukrisdavome nuo dviračių.“
Aktoriui T. Priorui labiausiai įsiminė Sergejaus vaidmuo.
„Iš karto supratau, kad šis personažas skirtas man, – teigė 31-erių metų amžiaus britas. – Jis pasižymi radikalia savybe bet kokia kaina klausyti širdies balso. Pasistengėme, kad Sergejus neatrodytų kaip žmogus, kupinas nepasitikėjimo savimi ir gėdos jausmo – savybių, neretai siejamų su tokio pobūdžio istorijomis. Beje, panašiai elgiuosi ir pats. Nemoku meluoti sau.“
2016 m. T. Prioras ir P. Rebane nuvyko į Maskvą susitikti su S. Fetisovu, kurio draugija pasirodė tokia pat maloni, kaip ir jo proza. „Kai kurie jo artimiausio rato žmonės nežinojo jo istorijos, – sakė. T. Prioras. – Jis nė kiek nesigėdijo savęs. Atvirai flirtavo su restorano Maskvoje padavėju. Visos jo patirtos kančios nebuvo susijusios su jo lytine orientacija.“
Rašytojo mirtis 2017-aisiais (vyrui buvo 64-eri) tik sustiprino T. Prioro ir P. Rebane ryžtą papasakoti jo istoriją. „Pažadėjome jam“, – tvirtino estų režisierius. S. Fetisovas pageidavo tik vieno: „kad filmas būtų apie meilę, ne apie politiką“. Žinoma, dabar be politizuotos reakcijos vargu ar pavyktų apsieiti. Visgi S. Fetisovas norėjo sukurti universalią istoriją, pasakojančią, ką reiškia siekti meilės bet kokia kaina.
Įdomu tai, kad kelios kontraversiško filmo scenos buvo nufilmuotos Maskvoje.
„Nuostabi vietos prodiusavimo įmonė sumokėjo atitinkamiems žmonėms ir kažkokiu būdu parūpino mums leidimą filmuoti, – stebėjosi T. Prioras. – Patys iki šiol galutinai nesuprantame, kas įvyko.“
Dar labiau nustebino tai, kad praėjusiais metais filmas buvo įtrauktas į Maskvoje surengto kino festivalio programą. Tiesa, jis buvo parodytas tik keletą kartų.
„Paskui kažkas pasiskundė, kad juosta yra homoseksualumo propaganda. Apie „Firebird“ spaudoje pasirodė net 93 straipsniai, ir visi, išskyrus vieną, buvo neigiami. Viena antraštė bylojo: „Estas, britas ir ukrainietis užtraukia gėdą Maskvai“. Kitame straipsnyje buvo kalbama, kad filmas yra tarytum „smūgis kumščiu rusų kareiviui į veidą“. Juosta nebuvo oficialiai uždrausta, tik atšaukti visi bilietai. „Firebird“ buvo rodomas tuščioje salėje“, – paatviravo aktorius.
Netikėtas Rusijos invazijos į Ukrainą padarinys – kai kurių šalių nenoras rodyti filmą, nes dabar istorijos apie rusus, švelniai tariant, nėra itin paklausios. T. Prioras ne be pagrindo stebisi tokia situacija. „Rusija užgniaužė šį filmą, – pabrėžė jis. – Nenori, kad jis būtų rodomas. Atsisakydamos jį demonstruoti, šalys tam tikra prasme daro tai, ko nori Putinas.“ Aktorius nori, kad šį faktą suprastų visi, bet tai padaryti nebus lengva: „Kažkas internete parašė: „Nejaugi dabar eitum žiūrėti rusiško filmo?“
Prasidėjus invazijai, O. Zagorodnui kalbėti apie filmą „Firebird“ pasidarė ir liūdna, ir kartu malonu.
„Jame vaizduojami įvykiai tarytum iš kito pasaulio. Sergejus ir Romanas yra pasiruošę mirti dėl savo meilės. O Ukrainoje mes esame pasiruošę mirti dėl savo laisvės, žemės, žmonių. Prieš prasidedant karui, kūriau savo ateities planus. Dabar suprantu, kad mano svajonėms nelemta išsipildyti, nes privalau likti čia ir padėti savo tautiečiams. Šiandien apie ateitį nieko negalvoju. Žinau tik tiek, kad kiekviena diena atneša daugiau mirčių, daugiau destrukcijos. Iki karo buvome nepriklausomi. Mums nereikėjo pagalbos. Norėjome tik vieno – būti palikti ramybėje. Nesuprantu, kodėl Rusija taip pasielgė“, – samprotavo jis.
