Apie ką mes čia…
Vieną dieną visiškai netikėtoje ir kartu nepavydėtinoje situacijoje susitinka Martinas su Musu. Pirmasis nori atrasti save ir suvokti, kokį gyvenimo būdą jis nori propaguoti, o kitam ant kulnų lipa policijos pareigūnai, kurie žūt būt bando jį pričiupti. Ši nauja pažintis ir tuo pačiu greitai užsimezgusi draugystė visai netrukus taps jiems didžiausiu gyvenime išbandymu.
Kūrinio turinys
Thomaso Daneskovo komedija nėra prastas projektas, nes tai labai žiūroviškas ir net kažkiek Taikos Waititi filmą „Laukinių žmonių medžioklė“ primenantis projektas.
Manau, kad didžiausias šio filmo pliusas slypi juostos siužete, nes tai, nors ir pakankamai suprantamai vystoma istorija, bet joje yra nemažai netikėtų siužetinių vingių, kurie ir leidžia mėgautis šiuo filmu iki pat pabaigos. Ir visa tai yra todėl, kad kartais tiesiog nežinai, kaip gali pasibaigti visas šis šypseną keliantis nuotykis. Tad intriga išvystyta, bent jau mano kuklia nuomone, fantastiškai.
Taip pat neužmirškime ir pačių veikėjų, kurie irgi tapo labai svarbiu šios istorijos varikliu. Tiek Martinas, tiek ir jo naujas bičiulis Musas – nėra iš kelmo spirti vyrai. Tai žmonės, kurie bando gyventi pagal savo sugalvotas taisykles.
Todėl ir jų pasaulėžiūra kardinaliai skiriasi, o jų atliekami veiksmai susieti su konkrečiomis moralės normomis. Ir visa tai leidžia mums įžvelgti įdomius, bet kartu pasimetusius žmones, kuriems iš dalies prijauti ir suvoki, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Deja, negaliu atskleisti, apie ką čia kalbu, nes tada jau tektų gadinti Jums įspūdžius su tam tikrais „spoileriais“.
Filme yra nemažai smagių situacijų, netrūksta žvalumo, o ir jis visiškai nepabosta dėl savo sumaniai pristatytos istorijos, todėl tikiu, kad Jums laikas kine pralėks lygiai taip pat greitai, kaip ir man.
Techninė juostos pusė
Šis filmas žavi ir savo išore. Patiko man, kaip buvo pateiktas kameros darbas su kruopščiu dėmesiu detalėms, patiko, kaip filmas buvo sumontuotas, todėl jo peržiūra kėlė vieną didžiulį pasitenkinimą dėl neužtęstų ir nenukirptų nereikiamoje vietoje scenų, patiko dar ir muzika, kuri čia tapo neblogu įrankiu kaitaliojant tam tikruose epizoduose atmosferą. Vienu žodžiu, viskas buvo puiku. Įskaitant dar ir meninį apipavidalinimą, kuris taip pat turėjo nemažą svorį pristatant šią istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinoma, juosta nebūtų tokia šauni, jeigu joje nebūtų aktorių Rasmuso Bjergo, Zakio Youseffo ir Bjorno Sundquisto, kurie sukūrė tikrą vaidybos „pasiutpolkę“. Tai buvo juokinga, įtikinama ir kartu labai charizmatiška, todėl visa ši trijulė nusipelno aplodismentų už taip šauniai perteiktus veikėjus.
Verdiktas
„Laukiniai vyrai“ – dar viena smagi, juodojo humoro perpildyta ir išties žvaliai pristatyta daniška komedija, kuri dėl savo lengvo pateikimo neprailgsta nei vienai akimirkai. Bet tai nenuostabu, turint smagų siužetą, gerą režisūrą ir fantastiškus aktorius, kuriais kartais tiesiog neįmanoma nesistebėti.
Filmo anonsas:
