Vienu iš tokių retų, bet kokybiškų, įdomių, savo gvildenama tema aktualių ir tikroviškai pateiktų filmų pavyzdžių kaip tik ir yra prestižiniame Venecijos kino festivalyje apdovanojimą už geriausią filmą „Horizontų“ programoje pelnęs režisieriaus Lauryno Bareišo darbas „Piligrimai“.
O kodėl ši kriminalinė drama mano nuomone yra gera? Apie tai be jokių „spoilerių“ skaitykite šioje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Po kraupaus Mato nužudymo Karmėlavoje praėjo jau ketveri ilgi metai, tačiau apie šį įvykį niekaip negali pamiršti vaikino brolis Paulius bei nužudytojo mergina Indrė. Vieną dieną jie nusprendžia nuvykti į Kauną ir dar kartą atgaminti įvykius, kurie sukrėtė ne tik juos, bet ir visą Lietuvą.
Kūrinio turinys
Rašydamas apie tai šios trumpos apžvalgos pradžioje, kad Lietuvoje dažnai pasirodo įvairaus plauko kriminaliniai filmai, turėjau mintyse vieną aspektą – mūsų šalies žiūrovas mėgsta šį žanrą, todėl kino salės dažnai yra užpildytos žmonių. Tik yra vienas paprastas niuansas – tai, kas yra rodoma kine, net ir filmais negalima pavadinti. Geriausiu atveju - ilgesniu kokio nors serialo epizodu. Tad taip, kinuose dominuoja televizinio stiliaus projektai, kurie yra tokie blogi, kad po peržiūros norisi gauti tą atminties šalinimo įrenginį, kurį naudoja filmų „Vyrai juodais drabužiais“ herojai.
Taip pat turime neblogus filmus, kurie yra pateikti su humoru, su absurdu, su mintimi suteikti kino lankytojams pramogą, todėl prie tokių filmų sunku prikibti, nors ir jie nėra labai jau ten tikslūs, jeigu kalbėtume apie kriminalinio pasaulio autentiką. O yra puikūs filmai, kurie atrodo tikroviškai, be perdėto banditizmo romantizavimo ir vykdantys konkrečią misiją. Tad šiuo atveju „Piligrimai“ kaip tik ir yra toks geras filmas, kuris užburia savo minimalizmu, bet per kino kalbą ir įrankius, kuriuos pasirinko filmo režisierius, sugeba papasakoti rimtą, pamokančią ir dėmesio vertą istoriją.
Kaip jau užsiminiau, filmas yra labai minimalistinis, todėl peržiūros metu tenka pasikliauti asmenine vaizduote, kuri dėl dialogų ir vaizdingų žodinių aprašymų leis išvysti tuos įvykius, kurie ir tapo šios istorijos priežastimi. Su kiekviena nauja scena, su kiekviena nauja atskleista siužeto detale, mes esame įtraukiami į liūdną, dramatišką bei jokio pozityvo neturinčią dviejų žmonių kelionę po praeitį. Ir tai sukrečia, nes suvoki, kokią tragediją jie išgyveno ir kaip šis kraupus prieš ketverius metus įvykdytas nusikaltimas pakeitė jų gyvenimus.
Taip pat filme yra ir dar keli įdomūs aspektai. Vienas iš jų – pagrindiniai veikėjai Paulius su Indre. Ir šičia galiu pasakyti, kad jeigu Pauliui aš jaučiau atjautą ir gailestį kaip žmogui, kuris prarado brolį ir galvojo apie neteisėtus veiksmus, tai Indrės personažas mane erzino nuo pradžios iki pat finalo. Ir ne dėl to, kad tai blogai išreikštas ar parašytas personažas, o todėl, jog tokių šlykščių ir pasikėlusių mergšių, kurios negerbia žmonių, pilnos pakampės.
Jau nekalbu apie antraplanių veikėjų natūralumą, kurie irgi leido filmo metu jausti neblogą emocinį krūvį ne tik dėl jų išsakytų žodžių, poelgių, bet ir dėl pasaulėžiūros.
Filmas ramus, nors įtampos ir netikėtų siužetinių sprendimų čia irgi galime rasti. Tiksliau kalbant, kai kurios tiesos buvo atskleistos netikėtu būdu: tokie momentai priversdavo susimąstyti, kas yra žmogiškumas ir kodėl daugelis iš mūsų vieni kitiems esame tokie pikti.
Apibendrinant, manau, kad tai yra ta juosta, kurią verta pasižiūrėti ne tik rimto kino gerbėjams, bet ir tiems žmonėms, kurie dažnai kritikuoja lietuvišką kiną dėl jo bukumo ar primityvumo. Manau, kad maloniai nustebsite pamatę, ką lietuviai sugeba ir kokio kalibro festivalinį kiną jie moka kurti.
Techninė juostos pusė
Vienas iš įdomiausių sprendimų šiame filme buvo tai, jog visiškai atsisakyta įtraukti muziką, todėl fone nieko negirdime, tik natūralią aplinką, su kuria nesunku susitapatinti. Kameros darbas, vaizdo ir garso montažas, meninis apipavidalinimas irgi nesukelia jokio diskomforto peržiūros metu, todėl tradiciškai sakau, kad tai yra tvarkingas filmas, kurį malonu žiūrėti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinis aktorių duetas – Giedrius Kiela su Gabija Bargalaite, buvo įtikinami tame, ką vaidino. Tai buvo natūralus, neperspaustas ir jokio teatriškumo neturintis pasirodymas, o tai, aišku, irgi suteikė šiam filmui papildomo šarmo. Be jų mes čia turėjome Paulių Markevičių, Indrę Patkauskaitę, Jolantą Dapkūnaitę ir Ievą Andrejevaitę. Šie aktoriai taip pat pasirodė gerai. Retas atvejis, kai lietuviškoje dramoje visi taip sklandžiai vaidino ir tai būtent šiuo atveju mane pradžiugino labiausiai.
Verdiktas
„Piligrimai“ – žiūrovo vaizduotę įjungti reikalaujantis kriminalinio pobūdžio projektas, kuriame yra vystoma rimta, pamokanti, tikroviška ir kartu liūdna istorija. Taip pat tai ir filmas, kuris dovanoja įtikinamą aktorių vaidybą, gerą režisūrą, kokybišką techninę pusę ir atvirą žvilgsnį į liūdnai pagarsėjusį Kauno rajonui priklausantį miestelį, pavadinimu Karmėlava.
Filmo anonsas:
