Apie ką mes čia…
Vaikystėje matęs, kaip jo karalių tėvą nužudo, o motiną paima į nelaisvę, vikingų princas Amletas prisiekia atkeršyti už tėvą, išgelbėti motiną ir nužudyti visų jo kančių kaltininką Fjolnirą. Ar jam pavyks ištesėti pažadą? Čia jau viskas priklausys tik nuo Dievų malonės.
Kūrinio turinys
Aš puikiai žinau, kaip visame pasaulyje ir toje pačioje Lietuvoje žmonės mėgsta serialą „Vikingai“, nors jis ir yra istoriškai netikslus bei skirtas labiau paganyti akis į kietus „hipsteriškai“ atrodančius šiauriečius, nei įnikti į rodomos jame epochos tikrovę. Panašiai yra ir su kitu serialu „Paskutinė karalystė“, kuris, beje, yra žymiai taiklesnis už „Vikingus“, bet irgi turintis savų niuansų, kurie nelabai yra susiję su tuo, kaip atrodė ar gyveno VIII – XI amžiaus Skandinavijos gyventojai bei jų užpulta Anglija. Tačiau dėl šio naujojo Roberto Eggerso kino šedevro, vikingų temos gerbėjai gali išvysti iš labai atviros perspektyvos tikslų šių žmonių portretą.
Pirmiausia, dėl ko šis filmas yra vertas dėmesio, tai dėl pačios vikingų mitologijos ir jų gyvenimo būdo, tradicijų bei, aišku, požiūrio į juos supančią aplinką. Visgi juosta mums pristatoma iš tam tikros mistinės perspektyvos, lyg viskas, kas ekrane dedasi, yra netikra bei išgalvota, bet tie žiūrovai, kurie yra pasidomėję apie vikingų erą, puikiai suvoks, kiek daug tiesos čia galima įžvelgti. Bet nesileisiu į smulkmenas, nes manau, kad patys turėtumėte atskleisti įvairiausias šio filmo paslaptis.
Antra, kas mane sužavėjo – simboliai. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, režisierius Robertas Eggersas žaidžia su žiūrovo intelektu, vienoje ar kitoje scenoje pristatydamas tam tikras užuominas, kurios išprususiam žmogui leis pasimėgauti tam tikromis su skandinaviška mitologija susijusiomis detalėmis. Prisiminkime „Švyturį“, kuriame įvairaus plauko metaforas buvo galima sutikti beveik ant kiekvieno kampo. Bet, jeigu žiūrovui visgi bus sunku kažką suprasti ar pastebėti užslėptas mintis, tai visiškai nebaisu, nes juosta pateikta ne taip ir slegiančiai ar sunkiai, kad peržiūra apkrautų smegenis.
Trečias ir esminis šios juostos pliusas – siužetas. Jis yra velniškai paprastas ir neturintis nieko genialaus apart keršto temos, kurią mes sutinkame daugelyje filmų apie kerštą. Tačiau čia viskas yra perteikta iš istorinės perspektyvos, kuri ir leido suvokti vikingų pasaulį, žiaurumo lygį ir garbės kodeksą, kuris, nustebinsiu, pas juos irgi buvo.
Veikėjai filme įdomūs, charizmatiški, turintys ką pasakyti ir, kas svarbiausia, dėl jų nuoširdžiai jaudiniesi. Visgi ekrane mes turime pateiktus kelis likimus, kurie ir tampa vienos ar kitos siužetinės linijos eigos epicentru. Ar galėčiau išskirti nors vieną? Nemanau, nes visi čia turėjo ką pademonstruoti, o man, kaip žiūrovui, teko tik mėgautis kiekvienu iš jų.
Apibendrinus, nes kitaip neišvengčiau „spoilerių“, sakau, kad tai yra tobulas projektas vikingų tema ir tikras režisūrinis šedevras. Tad Rogeris Eggersas trečią kartą sugebėjo nustebinti ir pamaloninti mus su dėmesio vertu darbu, kurio nevalia praleisti nei vienam save kinomanu vadinančiam žmogui.
Techninė juostos pusė
Režisierius Robertas Eggersas nėra kažkoks primityvus kino kūrėjas, todėl visi jo filmai pasižymi istoriškai teisingais akcentais, kurie, žinoma, yra plika akimi matomi jo kuriamų filmų produkcijos dizaine. Šiuo atveju ekrane buvo idealiai atkurtas viduramžių Skandinavijos pasaulis su tais laikais vyravusiais akcentais. Tad meninis apipavidalinimas su dekoracijomis, kostiumais, grimu, šukuosenomis atitiko tai, ką mes žinome apie vikingų erą. Bet tuo nereikia stebėtis, nes prie juostos dirbo epochą išmanantys istorikai ir archeologai.
Muzika filme epiška, tragiška, nerami ir sukelianti įtampos jausmą, todėl ir atmosfera ekrane kardinaliai kinta. Ir peržiūra įgauna labai daug įvairiausių spalvų. Kameros darbas - meistriškas. Vien atvirai atrodančios ir detalumu pasižyminčios makabriškos scenos ko vertos. Jau nekalbant apie kraštovaizdžius, kurie irgi pridėjo nemažai svarbos šios juostos epiškumui. Vaizdo ir garso montažas - taip pat be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man labai patinka Skarsgardų šeimyna. Tėvas Stellanas, aišku, jau kino veteranas ir nusipelnęs aktorius, o jo vienas iš jaunesnių sūnų Billas ne vieną kartą yra pademonstravęs puikius aktorinius sugebėjimus, todėl vienas malonumas yra stebėti juos ekrane.
Tačiau vyresnėlis Alexanderis visuomet buvo lyg koks medinis gražuoliukas, kuris kaip ir tikdavo jam suteiktiems vaidmenims, bet įdėtų didesnių pastangų dėl vaidmens iš jo pusės kažkaip man dar neteko matyti. Ir čia jis pagaliau gavo idealų šansą pademonstruoti visą savo potencialą. Ar jis jį išnaudojo? Patikėkite, dar ir kaip išnaudojo.
Nenoriu daugžodžiauti, o tiesiog parašysiu, kad tai yra jo geriausias karjeroje atliktas vaidmuo. Nes tai visgi emocionalus, dramatiškas, reikalavęs tiek fizinės, tiek ir psichologinės ištvermės vaidmuo, su kuriuo šiam aktoriui pavyko susidoroti tiesiog puikiai.
Taip pat komplimentų čia nusipelno ir tokie talentai kaip Anya Taylor-Joy, Nicole Kidman, Willemas Dafoe, Ethanas Hawke‘as, Ralphas Inesonas, Kate Dickie ir seniai ekranuose matyta dainininkė Bjork. Ar nors vienas iš mano paminėtų aktorių pasišiukšlino? Ne!
Verdiktas
„Vikingas“ – nepriekaištingas kino šedevras, kurį galima pozicionuoti kaip istoriškai taikliausią visų laikų žvilgsnį į viduramžiais gyvenanusius šiauriečius. Kartu tai labai brutalus, stebinančiai tikroviškas, įdomia skandinaviška mitologija paremtas ir neprailgstantis keršto temos projektas, kuris nuo pat pirmos minutės užburia savo pateikimu ir nepaleidžia iki didingo bei dramatiško finalo.
Filmo anonsas:
