Apie ką mes čia…
Sugalvoję pabandyti kažką ekstremalaus, grupelė jaunuolių nusprendžia sužaisti keistą, bet išties daug žadantį žaidimą fašistų apleistame Romos bunkeryje. Bet vos prasidėjus žaidimui, jis pavirsta į tikrą pragarą visiems, kas ten atsidūrė. Kas išsigelbės, o kam nepavyks pasiekti tokio tikslo? Nežinia, nes viskas priklausys tik nuo dalyvių sumanumo.
Kūrinio turinys
Žinote, čia yra vienas iš tų retų atvejų, kai po filmo peržiūros kine nuoširdžiai susimąstai, ką išvis žiūrėjai. Ir ne, čia ne toks filmas, kai po jo peržiūros norisi pagirti kūrėjus dėl gudriai pristatytos istorijos, nenuspėjamų siužetinių vingių ir atviro finalo, kuris priverstų susigalvoti savo asmeninę pabaigos versiją, kaip buvo su kokiu nors Christopherio Nolano hitu „Pradžia“. O čia yra tiesiog labai prastas filmas, kuriame visiškai nesuvoki, kas dedasi, nes niekas elementariai nebando tau aiškinti, kas vyksta. Kitaip kalbant – kažkoks kino kratinys.
Ir ne, aš visiškai nežinau, kaip man apibūdinti šį į kinus atkeliavusį filmą, nes to neįmanoma padaryti dėl vienos paprastos priežasties – filmas nekoks tiek scenariškai, tiek režisūriškai, tiek dramaturgiškai.
Matome mes neva kietą vaidmenų žaidimą, kuris turėtų bauginti, laikyti įtampoje ir sukelti nepatogius jausmus peržiūros metu, o galiausiai, vietoj to, ką išvardinau, gauname nuobodų, nesuprantamą, juoką keliantį ir idiotišką siužeto pateikimą, kuris ne tik sugadina nuotaiką, bet dar ir priverčia kas kelias minutes spoksoti į laikrodį.
Jei neturėčiau parašyti šiai juostai atsiliepimo, palikčiau salę po pusvalandžio. O taip elgiuosi labai retai, net ir žiūrėdamas visiškai prastus filmus.
Veikėjų juostoje daug, bet kas yra kas ir kodėl jie elgiasi taip, o ne kitaip, visiškai nesuprantama, todėl ant visų personažų yra visiškai nusispjauti, nes jie labiau priminė tuos statistus, kuriais dažnai bandoma užpildyti foną. Jie nepanašūs į herojus, kurių likimas žiūrovui turėtų rūpėti. Be to, išėjęs iš kino salės aš neprisiminiau nei vieno iš jų, nes taip, man buvo neįdomu.
Apibendrinus, nes tikrai nežinau, ką daugiau čia parašyti, pasakysiu, jog tai yra vienas blogiausių mano matytų filmų kine per daugelį metų. Jis visiškai nebaisus, jis neturi jokios įtraukiančios istorijos, o ir pati koncepcija ne vieną kartą matyta geresniuose projektuose. Raginčiau susilaikyti ir nešvaistyti pinigų šiam niekalui, kurio ir namie už dyką nesinorėtų žiūrėti.
Techninė juostos pusė
Techniškai čia irgi visiškai prasti popieriai. Ir nors man patinka minimalistiniai filmai, kurių veiksmas vyksta vienoje konkrečioje patalpoje, čia matėsi, kad kūrėjams buvo visiškai nusispjauti į produkcijos dizainą, todėl garderobas ir dekoracijos atkeliavo iš kažkokio sudegusio teatro. Kodėl? Nes tai, kas yra parodyta ekrane, yra lygu pasenusiems kažkokio nepopuliaraus spektaklio rekvizitams, o ne specialiai filmui paruoštiems daiktams.
Kameros darbas nekoks, tad net „baisios“ scenos gavosi visiškai nekokios, o vaizdo montažas išvis apgailėtinas. Man net kartais atrodė, lyg žiūrėčiau kokį pigų muzikinį klipą, o ne normalų vaidybinį filmą. Muzika nesugebanti paryškinti atmosferos, nors, jeigu būtų bent keli baugūs momentai, gal šis filmas įgautų bent jau šiokį tokį siaubo pavidalą, o čia net to nebuvo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai... Kur? Nemačiau aš jokių aktorių, todėl net nesiruošiu vardinti tų, kurie šmėžavo ekrane ir bandė vaidinti. Nei vieno charizmatiško ar bent jau įtikinamą vaidybą pademonstravusio aktoriaus nebuvo, nors kaip nekeista, vaidino čia ne kokie studentai, o geruose projektuose pasirodantys žmonės.
Verdiktas
„Bunkerio žaidimas“ – kol kas blogiausias šių metų filmas, kuris bandė save pozicionuoti kaip siaubo trilerį, bet nuo pirmų minučių virto į juoką keliantį farsą. Vaidyba, režisūra, scenarijus, techninė dalis – blogiau nei blogai, todėl tokiems projektams vietos kino teatruose neturėtų būti - savo buvimu jie teršia sales.
Filmo anonsas:
