Apie ką mes čia…

Turintis retą ir labai mirtiną kraujo ligą, genialus mokslininkas Maiklas Morbijus visais įmanomais būdais bando rasti vaistą nuo jos ir taip padėti ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms, kuriuos kamuoja tokie patys simptomai. Tačiau nei vienas eksperimentas netapo sėkmingas ir neturėdamas pernelyg daug laiko šioje žemėje, Maiklas nusprendžia griebtis paskutinio šiaudo – legendos apie šikšnosparnio įkandimą. Bet jis net nenutuokia, kad šis būdas gali turėti labai milžiniškas pasekmes.

Kūrinio turinys

Su Maiklo Morbijaus personažu pirmą kartą susipažinau žiūrėdamas 1994 metais pasirodžiusį animacinį serialą „Žmogus-voras“, kuriame jis buvo pateiktas kaip labai kontraversiška asmenybė, o vėliau – kaip vienas iš aršiausių Peterio Parkerio priešų. Todėl nenuostabu, kad studija „Sony“ nusprendė jam skirti šiek tiek dėmesio ir pristatyti jo istoriją soliniame projekte. Tik ar tai buvo gera mintis? Manau, kad ne. Nes tiek komiksuose, tiek ir animaciniame filmuke Morbijus puikiai veikė kaip antraplanis veikėjas su itin liūdna istorija. Todėl jei jo kančios būtų perkeltos į sekančią „Žmogaus-voro“ serijos dalį, manau, kad viskas būtų visiškai kitaip nei dabar.

Pats filmas savo siužetu nelabai toli nuėjo nuo tos pačios studijos „Sony“ kuruojamo „Venomo“, kuris man irgi nepadarė didesnio įspūdžio, bet bent jau buvo šmaikštus ir sukeliantis šypseną veide. O čia matome kone pagal tą patį siužetinį principą sukurtą projektą, kuris labiau save pozicionuoja kaip iš 2000-ųjų pradžios kilęs komiksais paremtas filmas. Ir tai nutiko gyvenant tokiais laikais, kada turime „Marvel kino visatos“ projektus ar tokias rimtas juostas kaip „Loganas“. Todėl jeigu kūrėjai norėjo kažkuo nustebinti ar bent jau sukelti susidomėjimą, reikėjo rinktis mano minėto „Logano“ kelią ir pateikti Maiklo Morbijaus istoriją iš rimtos ir dramatiškos perspektyvos.

Aišku, pernelyg daug išpasakoti, kas šiame filme yra blogai, nenoriu, nes tai reikštų, kad turėčiau imtis „spoilinimo“ misijos, todėl užsiminsiu tik apie kelis aspektus, kurie neleido juo pasimėgauti. Kalbu apie siužetą, dramaturgiją ir tai, kaip šis filmas papildė kuriamą „Žmogaus-voro“ visatą.

O papildė jis nekaip, nes studija „Sony“ vis bando atsiriboti nuo „Marvel“ kontrolės ir sukurti asmeninę „Žmogaus-voro“ visatą be paties Peterio Parkerio ir jo alter ego. Ir, kaip matome, studijai sekasi labai prastai, nes tiek abu „Venomai“, tiek ir „Morbijus“ sukelia ne itin pozityvias emocijas , nes scenariškai tai labai paviršutiniški projektai, kurie nesugeba žiūrovams pasiūlyti visiškai nieko naujo, ko jie nebūtų matę anksčiau. Pati dramaturgija irgi šlubuoja, nes tiesiog neįmanoma susitapatinti su veikėjais ir už juos sirgti. Kodėl? Viskas paprasta. Personažai atsiskleidžia kaip kokie nors statistai bei ekrane atrodo kaip bedvasiai kartonai, kuriems neįmanoma simpatizuoti.

Nors, pripažinsiu, kad pats Maiklas ir jo dramatiškas likimas iš dalies buvo perkeltas neblogai. Tačiau, kaip jau užsiminiau, viskas suveiktų žymiai geriau, jeigu jis būtų ne pagrindiniu filmo veikėju, o atsidurtų filme apie Žmogų-vorą ir ten taptų savotišku antagonistu.

Kalbant apie veiksmo scenas, tai jos irgi nežavi. Turime čia kelis tikrai neblogai pateiktus ir kažkiek įtampos suteikiančius epizodus. Bet vėlgi, nieko ypatingo juose nebuvo, todėl vieninteliu jų pliusu įvardinčiau tik siužetinės linijos pagyvinimą.

Apibendrinant, filmas nuvilia savo neoriginalumu ir pasenusiais elementais, o kartu tampa dar ir vienu iš prastesnių „Marvel“, jei ne pačiu prasčiausiu komiksais paremtu filmu, kokius tik man teko žiūrėti. Čia kalbu apie visus komiksinius filmus, kurie pasirodė nuo 2008 metų, kai dienos šviesą išvydo „Geležinis žmogus“.

Techninė juostos pusė

Žiūrėdamas komiksų ekranizacijas dažniausiai stengiuosi nekreipti didelio dėmesio į CGI, nes beveik visi šiuolaikiniai filmai be jo neapsieina. Tačiau nepamenu, kada paskutinį kartą man specialieji efektai taip rėžė akis. Atrodė, lyg žiūrėčiau kokį nors 2000-ųjų pradžios komiksais paremtą filmą. Bet ir tai ne vieną iš tų didžiausių hitų kaip „Iksmenai“ ar „Žmogus-voras“, o labiau „Drąsiaširdį“ ir „Elektrą“. O tai leido suprasti, kad studija „Sony“ nelabai tikėjo šiuo projektu ir elementariai nenorėjo jam skirti pakankamai pinigų, kad jis bent jau vizualiai atrodytų gerai.

Be specialiųjų efektų, kitu svarbiu šio filmo niuansu turėjo tapti produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas. Ir čia buvo pasidarbuota tikrai iš širdies. Pats Morbijaus dizainas ir jo grimas nekelia priekaištų, o ir aplinka, kurioje jis gyvena, gana tamsi ir sukurianti tinkamą ir būdingą šiam veikėjui atmosferą.

Muzika filme man patiko. Ypatingai grupės The Doors momentas su jų interpretacija „People Are Strange“ ir kai kuriomis epiškumo priduodančiomis ir niūrumą ekrane keliančiomis muzikinėmis kompozicijomis. Garso montažas irgi nebuvo silpnas, o vaizdas kartais šlubavo dėl pernelyg greitų perėjimų nuo vienos scenos prie kitos.

Kameros darbas tvarkingas. Veiksmo scenos nufilmuotos ganėtinai neblogai, nors ir be jokių įdomesnių sprendimų, kurie galėtų suteikti kažkokių papildomų įspūdžių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Manau, kad pasirinkdami Jaredą Leto pagrindiniam vaidmeniui šiame filme kūrėjai padarė labai gerą sprendimą, nes įkūnijo jis Morbijų išties pagirtinai. Būtent tokį personažą aš ir įsivaizdavau prisimenant komiksus ir animacinį 90-ųjų serialą, kuriame ir susipažinau su juo.

Tačiau antrame plane atsidūrę aktoriai čia visiškai neturėjo ką veikti, todėl man net gaila, kad tokie talentai kaip Jaredas Harrisas ar Mattas Smithas buvo neatskleisti. Matome ir labai neišraiškingai vaidinančius Tyrese‘ą Gibsoną, Corey‘į Johnsoną, Adrią Arjoną ir trumpam į Maiklo Morbijaus vakarėlį užbėgusį Michaelą Keatoną.

Verdiktas

„Morbijus“ – viena prasčiausių per daugelį metų „Marvel“ komiksų ekranizacijų, kuri savo pateikimu yra tiesiog morališkai pasenusi. Visas šio filmo principas, jo vizualioji dalis ir siužetinė linija primena prieš gerus kelis dešimtmečius kino teatrus pasiekusius komiksinius filmus, o ne šiuo metu dominuojančias ekranizacijas. Bet, visgi, juosta turi ir savų pliusų, kuriais tampa kai kurie techninės dalies elementai ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Jaredas Leto.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją