„Kuproto kalno“ meilė – herojų egzistencijos kupra, kurią jie tempia per visą savo gyvenimą ir negali numesti. Enis (aktorius Heathas Ledgeris, kuris neseniai buvo Kazanova) ir Džekas (aktorius Jake‘as Gyllenhaalas, paklaikęs jūrų pėstininkas iš „Desantininkų“) susipažino 1963-iaisiais, kai stambus žemvaldys Džo Agiras (aktorius R.Quaidas) pasamdė juos ganyti savo milžinišką avių kaimenę. Nuo tradicinio kaubojų stereotipo režisierius nutrina visą romantiką – vaikinai dirba sunkų ir juodą darbą, jų meniu pagrindas yra konservuotos pupos, o pramogos – pašaudymai į lapes ir vilkus, kurie kraugeriškai spokso į potencialų maistą, priklausantį ne jiems.
Romantiška ir gražu – tik peizažai, plačios ir spalvingos panoramos, Kuprotas kalnas, tyliai stūksantis virš visų žemiškų dalykų. Vienas kaubojus stebi bandą nuo kalno slėnio, antrasis įsikūręs apačioje, susitinka jie retai, kalbasi dar rečiau – Enis papasakoja, kad po tėvų žūties jį augino brolis ir sesuo, kad jis ruošiasi vesti mielą panelę Almą, o Džekas – apie savo griežtus tėvus ir laikiną darbą rodeo arenoje.
Nėra jokių jausmų ir jokių sentimentų, paprasta vyriška draugystė ir kasdieninė kova su lokiais, kojotais, veriančiu nakties šalčiu. Viskas įvyko labai netikėtai, tas netikėtumas staiga tapo meile.
Meilė nuodėminga ir nereikalinga. Meilė trukdo vaikinams gyventi tokį gyvenimą, kokio reikalauja jau nelabai laukinių Vakarų visuomenė, įtariai vertinanti visus nukrypimus nuo normos. Vaikinai mėgina būti padoriais tos visuomenės nariais, čia filme nuskamba tokios antifeminizmo gaidelės.
Todėl, kad meilė moteriai yra susijusi su daugybe tokių absoliučiai žemiškų dalykų – su užknisančia buitimi, vaikais ir giminaičiais, reikalavimais, pageidavimais, ašaromis , pinigais ir įsipareigojimais. Draudžiamoji meilė yra kitokia. Jos fonas – Kuproto kalno erdvės, laisvė, aitrokas nuodėmės skonis ir paslapties romantika.
Šiaip jau istorija yra kamerinė ir intymi, literatūrinis pagrindas telpa į mažo formato knygelę, bet Angas Lee sukūrė didelę epinę drobę, kurioje toji istorija plėtojasi neskubiai, kur išryškinti antrojo plano personažų portretai, o daugiausiai dėmesio skiriama ne įvykiams, o herojų psichologijai.
Režisierius nori, kad žiūrovai matytų ne „žydrą“ meilę, o tik meilę. Kad patikrintų savo toleranciją, kad pamėgintų suprasti. Pats jis nieko neaiškina, stengiasi būti neutralus. Pasakojimo stilius netgi asketiškas, epiškumo jam suteikia fantastiško grožio peizažai ir dėmesys Vakarų Amerikos gyvenimo detalėms.
Puikiai dirba abu pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Ypač H.Ledgeris, kuriam teko labai dramatiška tema – supratimas, kad gyvenimas praėjo, o iš jo nieko neliko – tik languoti marškiniai su kraujo lašais ir Kuproto kalno nuotrauka. Ir meilės prisiminimai. Visa kita – svetima ir nereikalinga. Lyg ne iš jo gyvenimo.
Greitai Holivude pasipils „Oskarų“ lietus. „Kuprotas kalnas“ – pirmasis eilėje, turi aštuonias nominacijas. Kuo paaiškinti tokią kino akademikų meilę geram, stipriam, bet anaiptol ne genialiam filmui, neaišku. Palauksim – pamatysim.
O pamatyti dar labai norėtųsi Timo Burtono nuotakos lavoną, kuriuo džiaugiasi visas pasaulis. Kur lavonas, ponai platintojai?
