Taip yra ir su naujuoju režisieriaus Justino Krisiūno, kuris yra žinomas iš tokių jaukių filmų kaip „Dėdė, Rokas ir Nida“ ir „Širdys“, darbu „Vyras už pinigus“. Šis filmas – 2018 Lietuvos kino ekranuose rodytos lenkiškos komedijos „Meilės mokestis“ perdirbinys.

Apie ką mes čia…

Vieną vakarą viename Vilniaus barų netikėtai susipažįsta Marijonas su Laura. Ir nors pradžioje tarp jų užsimezgęs neblogas ryšys perauga į tikrą katastrofą, porelė net nenutuokia, jog visai netrukus jų keliai vėl susitiks, tik visiškoje kitoje aplinkoje. Ji – mokesčių inspekcijoje dirbanti inspektorė, o jis – ilgus metus mokesčių vengęs prostitutas. Ar judviejų nesusitarimai pakenks vienas kitam? O gal kaip tik nuo neapykantos iki meilės yra tik vienas žingsnis? Į šiuos klausimus jiems atsakys tik visagalis likimas.

Kūrinio turinys

Originalią lenkišką juostą žiūrėjau kine dar 2018 metais, bet dabar sugrįžęs po lietuviško perdirbinio premjeros nusprendžiau pakartoti pirmtaką, kad pamatyčiau, ar mūsų šalies kino kūrėjai bent kažką pakeitė, o ne tiesiogiai žodis į žodį atkartojo originalą. Ir kaip manote, ar buvo pasistengta įnešti bent ką nors naujo ar netikėto į šios istorijos siužetą? Ir aš Jus nustebinsiu. Ne. Todėl vertinti šio filmo net ir kaip perdirbinio man nelabai norisi, nes skirtumų tarp tų dviejų juostų nėra. Dialogai identiški, situacijos identiškos ir net kai kurių veikėjų prototipas identiškas. Na, vienintelis skirtumas yra tame, kad originale kalbėjo lenkiškai, o čia lietuviškai.

Bet ar aš pykstu dėl to? Žinote, nuoširdžiai nesijaučiu blogai pamatęs lietuvišką perdirbinį, nes filmas man susižiūrėjo itin maloniai ir netgi sakyčiau suteikė savotišką jaukumo jausmą. To negalėjau pasakyti apie „Tobulą pasimatymą“, už kurį kūrybinei komandai reikėtų... Nesakysiu, ką reikėtų, bet tai nėra teigiamo pobūdžio mintys. O čia viskas buvo padaryta išties pagarbiai pačiam originalui. Deja, atskleisti siužetinių sprendimų negaliu, todėl ties tuo ir sustosiu. Tik patarsiu – jeigu matėte originalą, galite praleisti lietuvišką versiją, nes joje nepamatysite visiškai nieko naujo.

Tiesa, filmas turi dar vieną įkyrų momentą – reklamą. Nepamenu kada lietuviškame filme buvo taip kišama partnerių reklama, kuri tiesiog gadino peržiūrą.

Kas liečia personažus, tai šičia turiu dvejopą jausmą. Pagrindinis personažas Marijonas gal ir neturi tokio vyriško žavesio kokį turėjo Marianas originale, bet juo nesunku patikėti ir tuo pačiu jis sukelia pozityvius jausmus, ko negalima pasakyti apie Laurą. Šaltas, visiškai nesugebantis sukelti empatijos personažas, kuris visą rodymo laiką lieka toks pat atgrasus. Ir blogiausia, kad tarp jos ir Marijono nesijaučia jokia chemija, todėl įsijausti į jų meilės istoriją yra itin sunku. Tačiau situaciją kartais gelbėja antraplaniai veikėjai kaip Lauros kolegė ar jos tėvai, Marijono sesuo su atžalomis bei kelios Marijono paslaugas gaunančios damos.

Tad apibendrinus, manau, kad perdirbinys gavosi tikrai neblogas ir nesukeliantis visiškai jokio pykčio jį bežiūrint, nors ir esi susipažinęs su originalu. Todėl jeigu mėgstate lietuviškas komedijas ir norite trumpam pailsėti kino salėje su smagia romantine komedija, šis naujas Justino Krisiūno darbas kaip tik Jums.

Techninė juostos pusė

Kaip jau ne vieną kartą buvau sakęs, lietuviai kurdami komercinio pobūdžio filmus dažniausiai džiugina žiūrovus kokybiškai atrodančia išore. Ir šis projektas netampa išimtimi, nes tiek kameros darbas, tiek muzika, vaizdo ir garso montažas bei meninis apipavidalinimas netrikdo, o kaip tik, atvirkščiai, leidžia itin maloniai pasinerti į ekrane rodomą istoriją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kalbant apie šio filmo aktorius, pagirti norėčiau Justiną Jankevičių, kuris iš medinio pasirodymo 2017 metų juostoje „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ užaugo ir pademonstravo ne tobulą, bet pakankamai įtikinamą vaidybą. Tarp geresnių pasirodymų išskirčiau Akvilę Vitkūnaitę-Steponavičienę, Julių Žalakevičių, Aldoną Vilutytę, Marių Čižauską ir Emilį Mikalauską.

O kas liečia pagrindinę šio filmo aktorę Sandrą Daukšaitę-Petrulėnę, tai švelniai tariant, buvo šiek tiek sunku žiūrėti į jos teatrinio pobūdžio deklamavimą ekrane. Nesakau, kad viso filmo metu tai vyksta, bet didesnę dalį mes gauname neįtikinamą vaidybą, kuri galbūt net ir pakiša koją pačiai chemijai tarp pagrindinių aktorių. Ir man labai keista, nes tai gera aktorė, kuri puikiai vaidino ir „Santoje“, ir „Klasės susitikime“. Matyt tiesiog už atranką atsakingi žmonės pasišiukšlino ir tiek.

Verdiktas

„Vyras už pinigus“ – ne toks prastas lenkiško filmo perdirbinys kaip buvo galima tikėtis iš anonsų, bet kartu, tai visiškai nieko naujo nepasiūlanti istorija, kuri žodis į žodį bei scena į sceną atkartoja originalą. Pliusais čia tampa nebloga Justino Jankevičiaus ir kelių jam talkinusių aktorių vaidyba, malonus akims ir ausims garso takelis bei neprailgstantis siužetinės linijos veiksmas. To pilnai pakanka gauti neįpareigojančią pramogą kino salėje.